Tokią Vokietiją šiandien ir turime: nė viena Europos ar pasaulio valstybė nebijo, kad ją gali užpulti ar apgauti vokiečiai. Pačioje Vokietijoje yra pakankamai nemažai pacifistinių jėgų, serginčių ją nuo per didelio karinio sustiprėjimo.
„Suddeutsche Zeitung“ apžvalgininkas Kurtas Kisteris buvusį ilgametį kanclerį H.Kohlį, pavadinęs jį „didžiuoju kancleriu“, sulygino su pirmuoju XIX a. antroje pusėje suvienytos Vokietijos kancleriu Otto Bismarku, kuris vienintelis per visą bendros vokiečių valstybės istoriją buvo vadinamas „Didžiuoju“ arba „Geležiniu“ kancleriu“. Tik vienas O.Bismarkas buvo Vokietijos kancleriu ilgiau už H.Kohlį.
H.Kohlio ir jo pasekėjų dėka šiandien turime tokią Europą, kurioje gyvename. Kai kas ją vadina „gerovės sala“ pasaulyje.
Karo metais netekęs brolio H.Kohlis jo žūtį tapatino su nacių režimu, kurio jis nekentė, kaip ir visi padorūs vokiečiai. Būdamas 17 metų įstojo į Krikščionių demokratų sąjungą (KDS) ir pradėjo savo politinę karjerą Reino Pfalco žemėje. Dėl savo aktyvios veiklos buvo greit pastebėtas ir įvertintas, tapo partijos pirmininku. 1982 m., kai laisvieji demokratai, dar kitaip vadinami liberalai, paliko savo koalicijos partnerius socialdemokratus, H.Kohlis tapo kancleriu ir išbuvo juo iki 1998 m., nugalėdamas keturiuose parlamento rinkimuose iš eilės.
H.Kohlis, kaip ir jo pirmtakai kanclerio poste Konradas Adenaueris ir Helmutas Schmidtas, buvo stiprus NATO ir Vokietijos sąjungos su Prancūzija rėmėjas, nuolat stūmęs pirmyn Europos integracijos idėją. Dera pripažinti, kad Europos Sąjunga daugeliu aspektų buvo suformuota pagal Vokietijos pavyzdį. ES socialinė dimensija labiau atspindi germaniškos visuomenės modelį negu anglosaksiškos visuomenės modelį. Europos Centrinis Bankas buvo sukurtas pagal Vokietijos federalinio banko modelį ir net pati federalinės Europos koncepcija yra daug ką perėmusi iš Vokietijos Federacinės Respublikos struktūros.
Berlyno sienos griuvimas 1989 m. H.Kohliui buvo lemiamas momentas. H.Kohliui neužteko turėti savo tautos pritarimo suvienyti Vokietiją. Jam reikėjo gauti pritarimą iš keturių didžiųjų valstybių, Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų: JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos.
Jo kryptingos pastangos, siekiant paveikti Prancūzijos prezidentą Fr.Mitterandą ir Didžiosios Britanijos premjerę M.Thatcher ir gauti jų pritarimą, nors ir labai sunkiai, bet davė vaisių. Ypač nepalankiai ir su tam tikra baime į Vokietijos susijungimą ir būsimą jos sustiprėjimą žiūrėjo britų premjerė M.Thatcher ir visa konservatorių partija, besilaikiusi silpnos ir suskaldytos Vokietijos idėjos. H.Kohliui ir jo patarėjų komandai, tik patraukus į savo pusę Jungtines Amerikos Valstijas, pavyko palenkti ir M.Thatcher. Su Prancūzijos prezidentu socialistu Fr.Mitterandu susitarti pavyko lengviau. JAV nebijojo stiprėjančios Vokietijos ir netgi skatino jos karinį stiprėjimą, nes JAV Europoje reikėjo ištikimo ir stipraus partnerio. Vokietija tokiu buvo ir išliko iki šiol.
Beliko Sovietų Sąjunga, turėjusi milžinišką kariuomenę ir skolose paskendusią šalį su griūvančia ekonomika. Ją, su M.Gorbačiovu priešakyje, o vėliau su „demokratu“ B.Jelcinu, reikėjo tiesiog nupirkti, pastatyti tūkstančius butų sovietų karininkams, kurie vadovavo 350 tūkstančių Sovietų Sąjungos kareivių, dislokuotų komunistinėje Rytų Vokietijoje.
Vakarų vokiečiai sumokėjo 13 milijardų markių Sovietų Sąjungai už jos kariuomenės išvedimą ir galimybę susijungti su komunistine Vokietija. Tačiau tai dar nebuvo paskutinė suma, sumokėta už Vokietijos susivienijimą. Jos apskaičiuoti tiksliai tiesiog neįmanoma, nes nebuvo galo išlaidoms, susijusioms su Rytų Vokietijos užterštų vietovių valymu, jos infrastruktūros kūrimu ir paslėptomis išlaidomis dėl beverčių Rytų Vokietijos markių keitimu į VFR markes santykiu 1:1.
H.Kohlis dešimtis kartų susitikinėjo su Sovietų Sąjungos vadovu M.Gorbačiovu, kad jį ir jo patarėjus įtikintų, jog Vokietija ne tik padengs visas sovietinės kariuomenės išvedimo sąlygas, ne tik sustiprins merdinčią sovietinę ekonomiką milijardinėmis injekcijomis, bet ir tuo, kad Vokietija nekels ateityje jokios grėsmės nei Rusijai, nei kaimyninėms šalims, ypač Lenkijai, kuriai po karo atiteko didžiulės Vokietijos teritorijos. Vokietija pripažino šias teritorijas taikos sutartimi Lenkijai. H.Kohliui pavyko įtikinti tiek savo Vakarų sąjungininkus, tiek buvusius savo priešus, kad Vokietija bus kitokia valstybė, nei ji buvo prieš karą, ir kad iš jos žemės karas niekada neprasidės.
Dėl sumanių diplomatinių pastangų, lydimų finansinių susitarimų, H.Kohlio vadovaujami vokiečiai pasiekė, kad jau 1994 m. iš Vokietijos žemių buvo išvesta sovietinė kariuomenė, o suvienyta Vokietija, padidėjusi 17 milijonų gyventojų ir 30 proc. teritorijos, buvo įjungta į NATO.
Lietuvai taip pat dera ne tik prisiminti, bet ir pagerbti Vokietijos kanclerį H.Kohlį. Nes būtent jo vyriausybės dėka buvo užmegzti ir normalizuoti santykiai su Vokietija. Lietuva buvo pripažinta su tokiomis sienomis, kokias ji turėjo iki 1937 m., t.y. su Klaipėdos kraštu. Ir, žinoma, su sostine Vilniuje.
Kartais Lietuvoje tenka girdėti ir skeptiškus balsus H.Kohlio atžvilgiu, ypač dėl to, kad jis palaikė itin glaudžius santykius su M.Gorbačiovu.
Tačiau turėtume būti realistai ir suvokti, kodėl Vokietijos dėmesys Lietuvai 1990–1991 m. buvo gana atsargus. Vokietijai tuomet pirmiausia rūpėjo, kaip jai pačiai išspręsti susijungimo problemas ir nepraleisti istorijos duotos galimybės tai įgyvendinti. Todėl H.Kohlio kartais net pataikaujantis Sovietų Sąjungos vadovui M.Gorbačiovui elgesys gali būti suprantamas ir istoriškai pateisinamas. Valstybės ir jų politika nėra kuriama tik baltomis pirštinėmis. Neretai jas tenka pamiršti, ieškant savo kraštui geriausių ir naudingiausių sprendimų.
Įtakingo ir konservatyvaus dienraščio „Die Welt“ nuomone, H.Kohlis istorinio sukrėtimo metais, yrant Rytų blokui, buvo žmogus savo vietoje, pasiūlęs Europai savos Vokietijos ir būsimos Europos viziją. H.Kohlio ir jo pasekėjų dėka šiandien turime tokią Europą, kurioje gyvename. Kai kas ją vadina „gerovės sala“ pasaulyje. Ar ji yra tikrai pati geriausia, ar galėjo būti ji kitokia, jau kitas klausimas.
