Pirmą kartą į tokį susitikimą buvo pakviestas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, bet jis neatvyko, o vietoj savęs pasiuntė užsienio reikalų ministrą Uladzimirą Makieją. Tokį Baltarusijos prezidento poelgį kai kas įvertino kaip „antausį“ Europos Sąjungai.
Kai kurie susitikimai Briuselyje vyko už uždarų durų, bet „Deutsche Welle“ žurnalistams pavyko sužinoti, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė apkaltino Baltarusijos diplomatijos vadovą dėl karinių bendrų su Rusija manevrų „Zapad“, vykusių Baltarusijoje. Baltarusijos ministras atsakė, kad jo šalis padarė viską, kad manevrai jos kaimynėms Europos Sąjungos šalims būtų skaidrūs, ir paneigė, kad dalis Rusijos kariuomenės liko Baltarusijoje.
Mūsų prezidentė taip pat iškėlė klausimą dėl Astravo branduolinės elektrinės saugumo. Nors šis klausimas buvo iškeltas taip pat uždarame posėdyje, bet jį viešai pakomentavo Europos Komisijos pirmininkas J.-C.Junckeris, teigdamas, kad Astravo atominės elektrinės saugumo klausimas yra ne tik Lietuvos, bet visos Europos Sąjungos klausimas ir ES neliks jam abejinga. Taigi, paguodė Lietuvą.
Žinoma, vienas svarbiausių klausimų viršūnių susitikime buvo Ukrainos narystės perspektyvos klausimas. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, dar prieš susitikimą žinojęs, kad Ukrainos perspektyvos Europos Sąjungoje klausimas nebus svarstomas, net grasino apskritai neatvykti į susitikimą Briuselyje. Organizatoriams pavyko jį įkalbėti, pažadant, kad tarp Ukrainos ir Europos Sąjungos ateityje bus pasirašytos bent trys sutartys: „skaitmeninė, muito ir energetikos unija“.
Be to, Ukrainos prezidentui, matyt, buvo paaiškinta, kad beveik visos įtakingos Europos Sąjungos šalys, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir kt. yra apskritai nenusiteikusios dabartiniu metu svarstyti Europos Sąjungos plėtros klausimus net tolimoje perspektyvoje. Neatsirado nė vienos ES šalies, kuri būtų palaikiusi Ukrainos narystės svarstymą. Visiems, matyt, aišku, nors ir nebuvo garsiai tai įvardinta, kad Ukraina nėra padariusi savo namų darbų, o korupcijos mastai tokie didžiuliai, kad jų negalima pateisinti vien tik karo veiksmais rytų Ukrainoje.
Kita vertus, Ukraina neseniai priėmė kalbos įstatymą, nukreiptą prieš tautinių mažumų kalbų dėstymą aukštesnėse klasėse ir nuteikė prieš save kaimynines Europos Sąjungos šalis: pirmiausia Vengriją ir Lenkiją. Panašu, kad Ukraina per mažai skiria dėmesio geriems kaimyniniams santykiams su savo kaimynais, net Europos Sąjungos narėmis ir tai, žinoma, nepadeda formuoti Ukrainos geresnio įvaizdžio Europos Sąjungos viduje suformuoti ir nedidina draugų būrio pačioje Sąjungoje.
Europos Sąjunga išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ne vien dėl Didžiosios Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos. Bet ir dėl tam tikros įtampos dėl pabėgėlių tarp Vidurio Rytų Europos šalių ir Vakarų šalių Europos Sąjungoje, tarp nuolat palaikomos įtampos tarp Lenkijos ir Vokietijos ir galiausiai dėl politinės krizės pačioje didžiausioje ir ekonomiškai stipriausioje ES valstybėje – Vokietijoje.
Nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel atvyko į Briuselį parodyti pagarbą šešioms Rytų partnerystės valstybėms ir net draugiškai nusifotografavo kartu su Petro Porošenka, bet jos mintys veikiausiai buvo Berlyne, kur buvo pradėti pokalbiai su Vokietijos prezidentu W.Steinmeieriu, ieškant išeities iš nepavykusių koalicinių derybų su Laisvųjų demokratų (liberalų) ir Žaliųjų partijomis.
Kuo ilgiau vyko derybos dėl koalicijos sudarymo, tuo labiau silpo A.Merkel autoritetas tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
Kuo ilgiau vyko derybos dėl koalicijos sudarymo, tuo labiau silpo A.Merkel autoritetas tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Kai vokiečių liberalai paliko Vokietijos kanclerę „ant ledo“, pasitraukdami iš derybų, padidėjo spaudimas A.Merkel ne tik iš opozicinių partijų, bet kilo bruzdesiai ir pačioje kanclerės partijoje. Stabilumu Vokietijoje susirūpino įtakingi verslo atstovai, kurie net paragino vokiečių socialdemokratus nebūti užsispyrusiais ir sėsti prie derybų stalo su kanclere A.Merkel.
Vokietijos prezidentas socialdemokratas W.Steinmeieris ėmėsi iniciatyvos, suprasdamas, kad užsitęsęs vyriausybės formavimas silpnina stabilios valstybės įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Visos partijos, išskyrus „Alternatyvą Vokietijai“, nenori naujų rinkimų. Jų nenori ir dauguma vokiečių. Dienraščio „Die Welt“ apklausos duomenimis, daugiau kaip 58 proc. vokiečių po nepavykusių derybų su liberalais dabar pasisako už didžiąją koaliciją.
A.Merkel ta proga pareiškė, kad bendras krikščionių demokratų ir socialdemokratų valdymas buvo visai geras. Socialdemokratų lyderis Martinas Schulzas, anksčiau negailėjęs kritiškų žodžių kanclerei A.Merkel, sutiko pradėti pokalbius su krikščionimis demokratais.
Abi partijos jau kelia viena kitai reikalavimus. Ar A.Merkel sugebės susitarti su socialdemokratais, dar nėra aišku, nes socialdemokratai reikalauja pakeisti pensijų politiką, atsisakyti privataus sveikatos apsaugos draudimo, padidinti investicijas švietimui ir gyvenamųjų namų statybai. Dalis šių reikalavimų buvo įrašyta buvusioje krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicinėje sutartyje, bet ji buvo blokuojama. Vis dėlto, panašu, kad didžiosios partijos susitars, nes jas spaudžia tai padaryti Vokietijos piliečiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Kiek stiprus ir pavojingas nacionalizmas Lenkijoje?
