Prezidento P.Porošenkos kompromisinė politika santykiuose su Rusija nebuvo priimtina Maidano žmonėms ir daugelis jų, anot apžvalgininkų, vietoj P.Porošenkos rinkimų sąrašo rinkosi premjero A.Jaceniuko frontą, kuris buvo labiau karingas. Būtent Liaudies fronto sąraše daugiausia ir vyrauja Maidano revoliucionieriai, kurių poziciją galėtume apibūdinti trumpu šūkiu: „Taip“ Europai, „ne“ kompromisams su V.Putinu.“
Būtent Liaudies fronto sąraše daugiausia ir vyrauja Maidano revoliucionieriai, kurių poziciją galėtume apibūdinti trumpu šūkiu: „Taip“ Europai, „ne“ kompromisams su V.Putinu.“
Nuversto prezidento V.Janukovyčiaus šalininkai Ukrainos parlamente bus prorusiška opozicija, bet silpna. Luhansko ir Donecko sričių atskyrimas ir neįvykę rinkimai okupuotose teritorijose sumažino prorusiškos opozicijos mandatų skaičių.
Yra ir tokių, kurie mano, kad taiką Ukrainoje galima pasiekti karu rytuose. Jie parlamente nesudarys ryškesnės daugumos. Tačiau neleisdami valdžios partijoms užmigti ant laurų, jie gali suvaidinti ir teigiamą vaidmenį.
Radikali nacionalistinė partija gali gauti apie 7-8 proc. mandatų. Tokie menki radikalų rezultatai pavertė niekais Maskvos propagandistų gąsdinimus tariamo ukrainietiško nacionalizmo ir fašizmo šmėklomis.
Ukrainiečiai, nuvertę Lenino balvonus, taikiu būdu palaidojo ir jo įkurtą Komunistų partiją, kuri nepateko į parlamentą. Ukrainos komunistai nuo pat pradžių buvo ir išliko penktąja Kremliaus kolona, kuri atvirai pasisakydavo prieš šalies nepriklausomybę ir už glaudžią sąjungą su Rusija.
Lenino paminklai tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje įkūnija totalitarinį ir imperinį Maskvos nusistatymą bei skatino ir tebeskatina totalitarinę mąstyseną, kuria ir dabar vadovaujasi ne tik Kremlius, bet ir nemaža dalis Rusijos opozicijos, pasisakydama už Krymo priklausymą Rusijai. Tai kažkiek primena 1918–1920 metus, kai prieš bolševikus kovojusi Baltoji gvardija nenorėjo pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybės.
Oranžinės revoliucijos, vadovaujamos V.Juščenkos ir J.Tymošenkos, laikais Lenino paminklų taip masiškai dar nevertė. Per dešimtmetį ukrainiečiai subrendo kaip pilietinė ir valstybės tauta. Jie ryžtingai atsisakė totalitarinio režimo ideologijos, kurią įkūnijo svetimo vado skulptūros visoje šalyje, ir pasirinko demokratinį europinį kelią.
Didžioji Ukrainos rinkėjų dalis pasirinko europinį kelią ir sudavė skaudų smūgį tiek Kremliui, tiek prorusiškoms vidaus jėgoms.
Pirmą kartą Ukraina turi ir provakarietišką prezidentą, ir turės provakarietišką vyriausybę bei provakarietišką parlamentą. Didžioji Ukrainos rinkėjų dalis pasirinko europinį kelią ir sudavė skaudų smūgį tiek Kremliui, tiek prorusiškoms vidaus jėgoms.
Rusija kažin ar sugebės susitaikyti su tokiu Ukrainos praradimu. Jei Rusija būtų demokratinė valstybė, jos politiniai vadovai ir parlamentas pripažintų savo kaimynės demokratinį pasirinkimą – būti Europos, o gal net Europos Sąjungos dalimi. Tačiau Rusija nėra demokratinė šalis ir nematyti, kad ji tokia norėtų tapti.
Krymas ir dalis Donbaso jau yra atplėštos nuo Ukrainos. Okupuotos Rytų teritorijos tampa įšaldytu konfilktu ilgam laikui, galbūt, net gali tapti stabdžiu Ukrainos integracijai į ES. Tai išorinė priežastis, kurios viena Ukraina negali ir negalės pašalinti.
Tačiau šios teritorijos yra per didelės, kad taptų dar viena Padniestre. Čia gyvena apie 4,5 mln. gyventojų. Juos reikia aprūpinti darbu, bent minimaliomis pajamomis. Tai padaryti Rusijai nebus lengva.
Rusijai Ukraina tampa ne tik geopolitine problema. Savo demokratiniu pasirinkimu ji apskritai kelia baimę totalitariniam Rusijos režimui. Ukraina skurdesnė už Rusiją, bet ji kur kas demokratiškesnė. Rusijoje gali būti vienas vadas ir viena tiesa, o Ukrainoje to jau negali būti.
Rusijai Ukraina tampa ne tik geopolitine problema. Savo demokratiniu pasirinkimu ji apskritai kelia baimę totalitariniam Rusijos režimui.
Ne tik todėl, kad Ukraina kilo iš kazokų – laisvų žmonių bendruomenės ar todėl, kad joje nėra vienos vyraujančios religijos. Ukraina yra perdaug skirtinga, o regionų skirtumai lemia tiek šalies, tiek lyderių, tiek idėjų įvairovę. Tai reiškia kur kas palankesnes sąlygas tapti europine demokratine šalimi, kokia Rusija būti nenori, o Ukraina siekia tapti.
Be Rusijos priešiškumo, Ukrainai teks įveikti ir didžiulę korupciją, apmalšinti oligarchų apetitus, įvykdyti daugybę reformų, kad taptų rimta kandidate į ES.
Ukrainiečių tauta egzaminą išlaikė, išrinkdama proeuropinį prezidentą šių metų pavasarį ir demokratiškai nusiteikusį, proeuropinį parlamentą dabar. Ukrainos elitui ir naujajai Ukrainos valdžiai teks įrodyti, kad jų šalis verta būti demokratinės Europos dalimi, kad valdžia yra verta savo tautos pasirinkimo.
