Patarčiau tokiems „besiaukojantiems“ geriau pradėti rinkti pinigus ir komandą, o dar geriau – partiją, kuriai remiant nereikėtų rinkti tūkstančius parašų ir turėti nemokamų partinių savanorių būrį savo rinkimų kampanijoje. Nes „besiaukojančiais“ dėl valdžios netikima.
Vis labiau Lietuvoje tikima turtingais. Ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Valstijose, ir Čekijoje, ir daugybėje kitų šalių. Ne šiaip turtingais, bet milijonieriais. Tais, kurie turi ne varganus kelis milijonus ar vieną kitą dešimtį, o šimtus. Tokių Lietuvoje jau yra.
Vis labiau Lietuvoje tikima turtingais. Ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Valstijose, ir Čekijoje, ir daugybėje kitų šalių.
Galbūt Lietuva dar ne tokia demokratiška kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir rinkimams tikrai neišleidžiama tiek daug milijonų kaip Amerikoje. Ten pastaruosiuose prezidento rinkimuose buvo išleista per du milijardus dolerių. Ne tie masteliai.
Bet pinigų kiekis rinkimuose vis labiau vaidina svarbų vaidmenį ir Lietuvoje. Todėl partijos ir klimpsta skandaluose, neišeina iš nesibaigiančių teismų, kad įvairiais būdais galėtų praturtėti ir bet kokia kaina laimėtų rinkimus.
Didelė tautos dalis ilgą laiką tikėjo milijonieriumi Viktoru Uspaskichu. Jei būtų gimęs Lietuvoje ir kėlęs save į prezidentus, nežinia, ar nebūtų išrinktas?
Prieš metus taip pat dalis Lietuvos, ir ypač jos aktyvioji dalis, išrinko tautai vadovauti milijonierių Ramūną Karbauskį. Tiesa, jis ne prezidentas ir ne premjeras, o tik viso labo Seimo komiteto pirmininkas, bet, manau, jog be jo žinios ir pritarimo Seimo sprendimai nepriimami. Įtakingesnio žmogaus Seime už Ramūną Karbauskį nėra ir būti negali, nes jis valdo daugumą. Seimo vadovybė jam tik padeda šiame nelengvame darbe.
Lietuva pagal mūsų Konstituciją yra parlamentinė Respublika. Taigi, kas vadovauja Seimui, kas priima įstatymus, kad ir netiesiogiai lemia jų priėmimą, iš tikrųjų vadovauja ir šaliai. Žinoma, jei vadovauti norima ir pajėgiama. O jei nelabai pajėgiama, valdžia tenka dalytis su prezidente ir premjeru.
Žiniasklaida, nerasdama aktualių Lietuvoje temų, nes iš tikrųjų per daug jų ir nėra, kartu su viešųjų ryšių kontoromis bei sociologais, ieškodamos didesnio uždarbio, surado, nors dabar neaktualią, bet žmones dominančią temą – siūlyti būsimus kandidatus į garbingą, atsakingą ir daugelio geidžiamą Lietuvos valstybės prezidento postą. Daugiau ir mažiau matyti asmenys populiariose komercinėse ir visuomeninėse TV laidose, kurios didžia dalimi ir iškėlė viešumon būsimus kandidatus, jau matuojasi prezidentinius drabužius.
Vienas storas Lietuvos žurnalas žinomą visuomenei bankininką, ko gero, dažniausiai rodomą TV pokalbių laidose, viršelyje įvardijo kaip „Vilties prezidentą“. Matyt, pamiršo ar tiesiog nežinojo, kad netolimoje savo valstybės istorijoje Lietuva prieš ketvirtį amžiaus jau turėjo kandidatą į „Vilties prezidentą“. Juo buvo vadinamas Stasys Lozoraitis, turėjęs atnešti amerikietišką vilties svajonę pavargusiai nuo komunistinės diktatūros ir pertvarkų laikotarpio besivaduojančiai mūsų tautai.
Gal ne visiems žinoma, kad oponentu buvusiam LKP I sekretoriui (iki 1990 m)., po to – LDDP pirmininkui A.Brazauskui pirmojo prezidento rinkimuose turėjo būti keliamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Tačiau dalis įtakingų Sąjūdžio žmonių įkalbėjo jį nekelti savo kandidatūros, o paremti diplomatą exelyje Stasį Lozoraitį. Pastarasis, nors ir buvo gausiai remiamas partijų, vis dėlto A.Brazauskui pralaimėjo, surinkęs beveik 39 proc. rinkėjų balsų. Už Brazauską balsavo daugiau kaip pusė rinkėjų ir jis tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu. Vytautas Landsbergis, tikriausiai, būtų surinkęs ne mažiau balsų už Stasį Lozoraitį, o gal ir daugiau?
Beje, Latvijoje ir Estijoje Sąjūdžio už nepriklausomybę (ten vadinamų Liaudies frontais) lyderiai taip pat nebuvo tų šalių prezidentai. Nei E.Savisaaras ar M.Lauristin Estijoje, nei Dainis Ivanas Latvijoje. Nebent tokiu laikytume Latvijos KP sekretorių A.Gorbunovą, buvusį nepriklausomos Latvijos parlamento pirmininką ir pagal 1922 m. Konstituciją ėjusį prezidento pareigas iki 1993 m., kai prezidentu buvo išrinktas G.Ulmanis.
Savarankiškai išsikelti tikrai opoziciniam kandidatui Rusijos valdžia trukdo. Akivaizdžiai matomas yra Aleksejaus Navalno atvejis.
Autoritariškai valdomoje Rusijoje, kurioje prezidento rinkimai numatyti kitų metų pavasarį, tik praėjusią savaitę buvo paskelbtas pirmasis kandidatas į didžiausios pagal plotą šalies pasaulyje prezidento postą. Tuo kandidatu tapo 36 metų Ksenija Sobčak.
K.Sobčak galima laikyti naujos pokomunistinės kartos, „auksinio“ jaunimo, kurio niekas Rusijoje neklausia, iš kur jie turi didžiulius butus Maskvos centre, prabangias jachtas ir automobilius, atstove. Neklausia todėl, kad ši jaunimo dalis atsirado dėl Kremliaus įvykdytos laukinės privatizacijos, kurios metu neliko nuskriausti nei buvusių kompartijos vadovų (pavyzdžiui, Brežnevo), nei buvusių Rusijos prezidentų šeimos giminės bei draugai – naujo Rusijos elito, turinčio Kremliaus palaikymą, palikuonys, kuriems galbūt ateityje teks stoti prie Rusijos valstybės vairo.
K.Sobčak iš „auksinio“ jaunimo išsiskiria savo išsilavinimu, intelektu ir aktyvia pilietine veikla. Ji veda politines laidas opozicinėje TV „Dožd“, negaili kritikos valdžiai, dalyvauja opozicinio jaunimo akcijose, bet tiesiogiai V.Putino nekritikuoja. Kalbama, kad K.Sobčak yra Kremliaus projektas, siekiantis suskaldyti liberalią opoziciją ir parodyti pasauliui tariamą Rusijos demokratiškumą.
Savarankiškai išsikelti tikrai opoziciniam kandidatui Rusijos valdžia trukdo. Akivaizdžiai matomas yra Aleksejaus Navalno atvejis. Jis turi didelės Rusijos jaunimo dalies palaikymą, kovodamas prieš korupciją. Jam dirbtinai iškelta byla ir siekiama atimti galimybę kandidatuoti. Taip veikia rusiška demokratija, užtikrinanti dabartiniam prezidentui V.Putinui ketvirtą kartą kandidatuoti ir būti išrinktam Rusijos prezidentu.
TAIP PAT SKAITYKITE: V.Plečkaitis: yra būdas, galintis bent šiek tiek priartinti Lietuvą prie Vakarų
