Vytautas Plečkaitis: Vokiečių socialdemokratai užtikrino Angelai Merkel ketvirtą kadenciją

Balsavime dalyvavo apie 80 proc. socialdemokratų, trečdalis – apie 33 proc. balsavo prieš. Daugiau kaip 66 proc. – už. Iš beveik 464 tūkstančių socialdemokratų balsavime dalyvavo apie 378 tūkstančiai.

Visuotinis socialdemokratų partijos narių balsavimas dėl koalicijos su dešiniojo centro partijomis buvo demokratiškas, bet kartu ir rizikingas žingsnis. Jis galėjo sukelti tolesnį socialdemokratų partijos reitingų kritimą, jei balsavimas būtų neigiamas. Tačiau, kita vertus, jis būtų privertęs krikščionis demokratus suabejoti savo lydere Angela Merkel ir jos gebėjimais toliau vadovauti partijai naujuose rinkimuose, kurie būtų neišvengiami, socialdemokratams nubalsavus prieš didžiąją koaliciją.

Europos Sąjungos entuziastai bent šiek tiek gali nusiraminti, o euroskeptikams tenka nusivilti, kad Vokietija išėjo iš politinės krizės, kurios jie visi laukia ir džiaugiasi kiekviena jos nesėkme.

Angelos Merkel asmeniniai reitingai užsitęsus deryboms dėl vyriausybės sudarymo gerokai sumažėjo, bet krikščionių demokratų reitingai išliko stabilūs. Socialdemokratai, vykstant deryboms, neteko kelių procentų savo rinkėjų palaikymo, o pati partija viduje suskilo į tuos, kurie siekė išsaugoti vadovaujamus postus, ir iškilusių naujų ir jaunų lyderių, pasisakančių už didesnį kairumą ir partijos atsinaujinimą.

Kaip pastebi įtakingas Miuncheno dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“, kanclerė Angela Merkel nuoširdžiai gali būti dėkinga socialdemokratų eiliniams, davusiems jai galimybę dar vieną kadenciją vadovauti didžiausiai Europos Sąjungos valstybei. Dešinysis „Die Wel“ dar prieš rinkimus konstatavo, kad A. Merkel „tvirtai laiko valdžios vadeles savo rankose“.

Europos Sąjungos entuziastai bent šiek tiek gali nusiraminti, o euroskeptikams tenka nusivilti, kad Vokietija išėjo iš politinės krizės, kurios jie visi laukia ir džiaugiasi kiekviena jos nesėkme. Tiek vieni, tiek kiti supranta, kad Vokietijos nesėkmė yra ir visos Europos Sąjungos nesėkmė. O jos sėkmė yra dar vienas smūgis populistams, nacionalistams ir euroskeptikams.

Angelos Merkel populiarumą ir sugebėjimą taip ilgai – daugiau kaip 12 metų, išsilaikyti aukščiausioje valdžioje, matyt, lemia tai, kad ji nėra standartinė politikė, pataikaujanti savo rinkėjams. Ji net ne visada laikosi dešiniosios politikos priimdama sprendimus ir yra linkusi daryti kompromisus su centro kairiaisiais, kad šaliai ir jos žmonėms būtų geriau. Pačių dešiniųjų ji neretai vadinama socialdemokratų kanclere, nes pabrėžtinai rūpinasi socialinio teisingumo principų įgyvendinimu, pastoviu minimalios algos kilimu. Atsižvelgiant į infliaciją ji pastoviai yra koreguojama didinimo linkme.

„Scanpix“/AP nuotr./Angela Merkel

Deja, apie tai Lietuvoje nekalba nė vienas ekonomistas, nedrįstama net paraginti Seimo ar Vyriausybės, kad minimalus atlygis turi būti koreguojamas atsižvelgiant į didėjančią infliaciją.

Senoji naujoji kanclerė savo naują kabinetą žada pristatyti parlamentui po geros savaitės. Itin svarbūs ministrų portfeliai perduoti socialdemokratams. Vicekanclerio ir finansų ministro postas atitenka populiariam Hamburgo miesto vyriausybės vadovui ir vienam iš socdemų lyderių Olafui Scholzui.

Buvęs užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis dėl savo charakterio savybių daryti sprendimus nederinus jų su kanclere nesiūlomas į ministrų kabinetą. Tačiau ši vieta paliekama socialdemokratams, kaip buvo sutarta.

Kaip informuoja „Die Welt“, tikrai nuspręsta, kad svarbus vidaus reikalų ministro postas numatytas Krikščionių socialinės unijos pirmininkui Horstui Seehoferiui. Ši ministerija, be kitų klausimų, užsiima ir pabėgėliais, prieš kurių gausų įsileidimą buvo tas pats H.Seehoferis.

Požiūris į sankcijas Rusijai gali keistis, nes kaip niekada yra sustiprėjęs Vokietijos pramonininkų ir verslo lobistų spaudimas politikams.

Lietuvai ir kitoms Vidurio Rytų Europos šalims rūpi, kokios politikos naujas kanclerės kabinetas laikysis dėl sankcijų Rusijai ir kaip Vokietija žiūrės į tolesnę Europos Sąjungos integraciją: ar ji palaikys Prancūzijos prezidento E.Macrono siūlomas reformas, ar laikysis balanso politikos tarp rytiečių ir vakariečių Europos Sąjungos viduje. Pastaruoju klausimu, matyt, bus ieškoma kompromiso, leidžiant Prancūzijai griežti pirmuoju smuiku, bet nematomai diriguojant Vokietijai. Nors Vokietija nesiekia primygtinai visur pirmauti, bet vargu bau, ji lengvai užleis lyderystę kad ir geriausiai savo draugei Prancūzijai.

Tačiau požiūris į sankcijas Rusijai gali keistis, nes kaip niekada yra sustiprėjęs Vokietijos pramonininkų ir verslo lobistų spaudimas politikams. Tuo labiau, kad nepaisant sankcijų Rusijai, vokiečių firmų eksportas 2017 m. į Rusiją padidėjo 20 procentų ir pasiekė 26 milijardus eurų. Importas iš Rusijos į Vokietiją padidėjo nuo 18 milijardų iki 26 milijardų eurų. Apie tai pranešė Vokietijos pramonės rūmų Rytų komiteto (Ost -Ausschuss) pirmininkas W.Buechele kovo 1 d. Berlyne.

Apklausų duomenimis, vokiečių verslas nepatenkintas įvestomis sankcijomis Rusijai ir net 94 proc. visų firmų pasisako už jų panaikinimą. Vokiečių verslui nuo pat XVIII amžiaus Rusijos rinka buvo svarbi ir niekam kitam ji nenorėtų jos atiduoti ir prarasti galimus pelnus. Tik karai sustabdydavo tarpusavio prekybą ir verslo projektus.

Tarp vokiečių politikų ir verslo atstovų vyksta kova ir dėl kontroversiško dujotiekio NORD 2 iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūra, apeinant Ukrainą ir Lenkiją, statybos. Neseniai kanclerė A.Merkel susitikime su Lenkijos premjeru M.Marowieckiu, išklausiusi jo kritiką dėl vokiečių pozicijos NORD 2 atžvilgiu, atsakė jog jų pozicija su Lenkijos pozicija šiuo klausimu nesutampa ir vokiečiai į šį projektą žiūri pirmiausia kaip į verslo projektą, kuris naudingas jų šaliai. Kaip žinia, prieš šį projektą yra ir Lietuva ir kitos Baltijos šalys. Tačiau ar vokiečiai nusileis rytų europiečiams ar bandys rasti kompromisą, nėra aišku. Tuo labiau, kad statyba jau pradėta.

TAIP PAS KAITYKITE: Apdaužyta Europos „karalienė“ Angela Merkel išgyveno didžiausią savo krizę