Nors žodžiai „valstybės vadovas“ pirmiausia asocijuojasi su respublikos prezidento teisiniu statusu, negalima nepastebėti, kad Seimo Pirmininkas kalbėjo ne apie Respublikos Prezidento, o apie valstybės vadovo statuso pripažinimą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui. Tai ne smulkmena, o esminis dalykas, neleidžiantis iškreipti Seimo Pirmininko pasiūlymo, kuris svarstytinas remiantis ne politiniais, emociniais, o pirmiausia teisiniais argumentais.
1990–1992 m. galiojusiame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Laikinojoje Konstitucijoje) buvo nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas (86 str. 1 d.). Jis turėjo įgaliojimus pasirašyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus (87 str. 1 p.), vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, priimti užsienio diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus (87 str. 6 p.), atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose (86 str. 1 d.). Jis taip pat turėjo įgaliojimus teikti Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas (87 str. 4 p.), pateikti Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų (87 str. 2 p.). Akivaizdu, kad tokius ir panašius įgaliojimus vykdo būtent valstybės vadovas.
1990–1992 m. Lietuvos valstybė turėjo valstybės vadovo instituciją, o valstybės vadovo pareigybės pavadinimas buvo „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas“.
Negalima nepasakyti ir to, kad užsienio valstybės, tarptautinė bendruomenė visada laikė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Lietuvos valstybės vadovu, turinčiu įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose ir Lietuvos valstybės vardu pasirašyti Lietuvos tarptautines sutartis. Pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinąją Konstituciją) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, kaip aukščiausio Lietuvos Respublikos pareigūno, konstitucinis politinis ir teisinis statusas buvo išskirtinis.
Neįmanoma paneigti fakto, kad 1990–1992 m. veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, kaip aukščiausiam Lietuvos Respublikos pareigūnui, vykdžiusiam valstybės vadovo įgaliojimus, teko ypatinga atsakomybė atkuriant nepriklausomos Lietuvos valstybės politinius ir teisinius pamatus, lygiateisius Lietuvos Respublikos santykius su kitomis valstybėmis, įtvirtinant Lietuvos Respubliką tarptautinėje demokratinėje bendrijoje, vadovaujant Lietuvos nepriklausomybės gynybai nuo Sovietų Sąjungos 1991 m. sausio 13 d. įvykdytos ginkluotos agresijos.
Nors kai kurie įgaliojimai, kuriuos paprastai turi valstybės vadovas, Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo priskirti ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui (pvz., Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas teikė Lietuvos Respublikos pilietybę, malonę), tų įgaliojimų buvo nedaug, pagal savo reikšmingumą jie buvo daug menkesni negu nustatytieji Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui. Pagrindinė tuomečio Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo paskirtis buvo užtikrinti Aukščiausiosios Tarybos darbo organizavimą (84 str. 1 d.). Neneigiant, kad Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas buvo svarbi kolektyvinė institucija, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, mūsų nuomone, neduoda teisinio pagrindo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą laikyti kolektyviniu valstybės vadovu ar kolektyviniu prezidentu.
Prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą, 1990 m. kovo 9 d., Sąjūdžio deputatų klube buvo svarstyta ir tai, ar rengiamame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nereikėtų numatyti kolektyvinio prezidento, kolektyvinio valstybės vadovo. Tokiems siūlymams nebuvo pritarta. Buvo nuspręsta, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nebus tik parlamento pirmininkas, kad jo funkcijos ir įgaliojimai bus daug didesni. Todėl Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo įtvirtinti tokie Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimai, kokius paprastai vykdo valstybės vadovai. Taigi, 1990–1992 m. Lietuvos valstybė turėjo valstybės vadovo instituciją, o valstybės vadovo pareigybės pavadinimas buvo „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas“.
Nepritariantieji siūlymui įstatymu pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas yra pirmasis 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, bando remtis Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko statusas nėra tapatus 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui, kad Konstitucija neleidžia įstatymų leidėjui nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir būtų sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui, taip pat kad tuo metu galiojusiame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme valstybės vadovo institutas nebuvo numatytas.
Nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimo teiginių nepakanka, kad būtų galima tvirtinti, esą Konstitucija draudžia priimti įstatymą, kuriuo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas pripažįstamas valstybės vadovu. Pažvelkime, kokiame kontekste Konstitucinis Teismas suformulavo šiuos teiginius.
Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas išnagrinėjus, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybinių pensijų įstatymo nuostata „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą“. Taigi, pagrindinis klausimas, į kurį turėjo atsakyti Konstitucinis Teismas, buvo toks: ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui būtent pagal Respublikos Prezidento įstatymą gali būti skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime rašoma, kad „sprendžiant šią bylą reikia nustatyti, ar pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigybė gali būti prilyginta Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, institutui“.
Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal 1992 m. Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso.
Kitaip tariant, Respublikos Prezidento statusas priklauso tik tam asmeniui, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu pagal 1992 m. Konstituciją, ir negali priklausyti jokiam kitam asmeniui. Vadinasi, asmeniui, kuris nebuvo išrinktas Respublikos Prezidentu pagal 1992 m. Konstituciją, Respublikos Prezidento pensija pagal Respublikos Prezidento įstatymą negali būti skiriama, tokia pensija pagal tą patį įstatymą negali būti mokama. Valstybinių pensijų įstatyme įtvirtinus nuostatą „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą“, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas iš esmės buvo prilygintas Respublikos Prezidentui, išrinktam pagal 1992 m. Konstituciją.
Konstitucinis Teismas nutarė, kad „tokiu teisiniu reguliavimu yra paneigiamas Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų besiskiriantis konstitucinis statusas“, todėl Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, jog 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė nėra tapati 1992 m. Konstitucijoje numatytai Respublikos Prezidento institucijai, nes pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–1992 m. Respublikos Prezidento institucijos Lietuvoje apskritai nebuvo, pagal jį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir jo titulas buvo „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas“, o ne „Respublikos Prezidentas“, todėl, Konstitucinio Teismo nuomone, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statusas nėra tapatus 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui.
Matant nurodytą bylos kontekstą, galima teigti, jog Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimo teiginys „Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme valstybės vadovo institutas nebuvo numatytas“ aiškintinas kaip reiškiantis ne tai, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme valstybės vadovo institutas neva apskritai nebuvo numatytas, o tai, kad jame nebuvo numatytas toks valstybės vadovo institutas, koks numatytas 1992 m. Konstitucijoje. Kitoks Konstitucinio Teismo nutarimo teiginio „Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme valstybės vadovo institutas nebuvo numatytas“ aiškinimas reikštų, esą 1990 m. kovo 11 d. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje iki pat 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo nauja Konstitucija, apskritai nebuvo valstybės vadovo institucijos (?!). Taip teigti būtų absurdiška, nesuderinama su Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Laikinojoje Konstitucijoje) nustatytu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statusu ir jo įgaliojimais.
Kita vertus, nurodytoje Valstybinių pensijų įstatymo byloje Konstitucinis Teismas netyrė Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nustatytų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimų ir teisinio statuso, nenagrinėjo, ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimai ir teisinis statusas pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–1992 m. prilygo valstybės vadovo įgaliojimams ir teisiniam statusui, taip pat netyrė, ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas turėjo įgaliojimus, kurie pagal tarptautinę teisę priklauso valstybės vadovui.
Konstitucinis Teismas sprendė tik tai, ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui gali būti skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Respublikos Prezidento įstatymą. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teiginys „Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme valstybės vadovo institutas nebuvo numatytas“ turi būti aiškinamas jo nagrinėtos bylos kontekste, o ne vien pažodžiui, nes vien pažodinis aiškinimas neatitiks jo tikrosios prasmės.
Yra dar vienas svarbus aspektas. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti tik 1992 m. Konstituciją ir tik jo pateikta šios Konstitucijos nuostatų oficiali samprata susaisto Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę.
Leisdami teisės aktus jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Konstitucijoje nenumatyta, kad Konstitucinis Teismas galėtų oficialiai aiškinti anksčiau galiojusio Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatas. Vadinasi, Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikta Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatų samprata yra tik tam tikras fonas, kuriame jis nagrinėjo konkrečias bylas.
Ši samprata nesukelia tokių pačių pasekmių, kokias sukelia jo pateikta 1992 m. Konstitucijos nuostatų samprata. Abejonės, ar siūloma įstatymo nuostata, jog Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas yra pirmasis 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, atitiks Konstituciją, nelaikytinos pagrįstomis, nes jos atitiktis Konstitucijai negali būti kvestionuojama remiantis tuo, kad ji esą neatitinka Laikinojo Pagrindinio Įstatymo ir tokios jo nuostatų sampratos, kokią 2002 m. birželio 19 d. nutarime pateikė Konstitucinis Teismas.
Įstatymo nuostata, jeigu ji būtų priimta, galėtų būti lyginama tik su šiuo metu galiojančia Konstitucija. O ji, mūsų nuomone, nedraudžia įstatymu konstatuoti, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas yra pirmasis 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Kalbame apie valstybės vadovo statuso teisinį pripažinimą (įtvirtinimą), o ne jo suteikimą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, kaip aukščiausio Lietuvos Respublikos pareigūno, turėjusio ir vykdžiusio valstybės vadovo įgaliojimus, politinio ir teisinio statuso įprasminimas įstatymu yra būtinas siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir tikrumą, taip pat įtvirtinti atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo institucijos istorinį ir teisinį tęstinumą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seime – svarstymai V.Landsbergiui suteikti prezidento statusą
