Pradžioje tvirtinę, kad pataisų projekto neatsiims, nes tam nėra jokio pagrindo, pataisų projekto autoriai, neatlaikę visuomenės spaudimo, paskelbė, kad šių pataisų nebus. Gerai, kad nebus. Tikėkimės, kad vienas iš pataisų autorių nebandys jų „tiksliau suredaguoti“, kaip žadėjo prieš kelias dienas, ir kad tokio ar panašaus turinio pataisos neišvys dienos šviesos.
Nors pataisų projektas atsiimtas, problema liko. Tai – projekto autorių požiūris į Konstituciją, tiksliau, akivaizdi jų nepagarba Konstitucijai ir joje įtvirtintoms vertybėms. Paklauskime kitaip: ar tokio turinio pataisas galima kaip nors „tiksliau suredaguoti“, ar jos apskritai gali būti teikiamos ir priimtos?
Kiekvienas, kuris bent kartą yra perskaitęs Konstituciją, tikriausiai perskaitė ir jos 44 straipsnį, kuriame parašyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Tai reiškia, kad žiniasklaidos priemonės tik pačios savarankiškai sprendžia, kokią informaciją pateikti visuomenei, kad niekas neturi teisės joms nurodinėti, kokią informaciją jos gali ar privalo skelbti, o kokios skelbti negali, kad niekas neturi teisės nustatyti teigiamos ir neigiamos informacijos skelbimo proporcijos, taip pat nustatyti, kokiose puslapiuose kokia informacija turi būti skelbiama.
Nei Seimas, nei Tauta referendumu negali padaryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų įvesta žiniasklaidos cenzūra, suvaržyta žodžio laisvė, nes taip būtų pakertami demokratinės valstybės pagrindai.
Žiniasklaidą saisto Konstitucijoje nustatyti draudimai – draudimas kurstyti tautinę, rasinę, religinę ar socialinę neapykantą, prievartą, diskriminaciją; pagal Konstituciją taip pat draudžiama karo propaganda. Siūlymas įstatymu įpareigoti žiniasklaidą kaip nors dozuoti teigiamą ir neigiamą informaciją yra ne kas kita, kaip žiniasklaidos cenzūros įvedimas.
Pataisų autorių pasiaiškinimai, esą jie nenori įvesti cenzūros, nieko verti, nes jų pateiktos įstatymo pataisos reiškia ne ką kita, kaip būtent cenzūros įvedimą. Nes padarius tokias pataisas iš žiniasklaidos būtų atimta teisė savarankiškai spręsti, kokią informaciją ir kokiu būdu teikti visuomenei. Tektų nustatyti ir įstatymo pataisų įgyvendinimo kontrolės mechanizmą, pavyzdžiui, įsteigti valstybės ar kitokią įstaigą, kuriai būtų pavesta prižiūrėti, ar žiniasklaida laikosi įstatymo nustatytų įpareigojimų, ar ji tinkamai dozuoja teigiamą ir neigiamą informaciją ir kt. O vėliau galbūt atsirastų ir sankcijos (baudos, licencijų panaikinimas, kitokie žiniasklaidos apribojimai). Tad laisvą žiniasklaidą tektų pamiršti.
Bet tokia situacija Lietuvoje neįmanoma, nurodytos įstatymo pataisos, net jeigu ir nebūtų atsiimtos, neturėjo jokios perspektyvos, nes jas daryti draudžia Konstitucija. Draudžia ne tik Konstitucijos 44 straipsnis, kuriame, kaip minėta, nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Pagal Konstitucijos 1 straipsnį Lietuva yra demokratinė respublika. Tai fundamentali Konstitucijos nuostata. Iš jos kyla tai, kad įstatymuose, kituose teisės aktuose negali būti tokių teisės normų, kurios paneigtų konstitucinę nuostatą, jog Lietuva yra demokratinė valstybė.
Laisva žiniasklaida, cenzūros draudimas yra vieni svarbiausių demokratinės valstybės pagrindų, vadinasi, įstatymo pataisos, įtvirtinančios žiniasklaidos cenzūrą, varžančios žiniasklaidos laisvę, prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui. Įstatymo pataisos prieštarauja ir Konstitucijos 25 straipsniui, garantuojančiam žodžio laisvę, ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam imperatyvui, kad Tauta siekia atviros visuomenės; jos prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio nuostatai, kad valdžios galias riboja Konstitucija.
Normų, paneigiančių valstybės demokratinį pobūdį, negali būti ne tik įstatymuose, bet ir pačioje Konstitucijoje. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis paneigiamas valstybės demokratinis pobūdis. Tai reiškia, kad nei Seimas, nei Tauta referendumu negali padaryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų įvesta žiniasklaidos cenzūra, suvaržyta žodžio laisvė, nes taip būtų pakertami demokratinės valstybės pagrindai.
Netenka abejoti, kad jeigu Seimas kada nors ir priimtų siūlomas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, Konstitucinis Teismas jas pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tokių įstatymo pataisų negali būti ne todėl, kad jų iniciatoriai, visuomenės nuomonės spaudžiami, „kilniaširdiškai“ jų atsisakė, o todėl, kad daryti tokias pataisas draudžia Konstitucija.
Bet minėtų pataisų autoriams Konstitucija visiškai nerūpi, lyg jos apskritai nebūtų, nors prieš įgydami visas Seimo nario – Tautos atstovo teises jie iškilmingai prisiekė gerbti ir vykdyti Konstituciją. Gerai, kad pataisų autorių surengtas dar vienas nevykęs pasikėsinimas į Konstituciją žlugo. Bet svarbiausia, kad ši įstatymo pataisų istorija galbūt paskatins Seimo narius, rengiančius įvairių įstatymų projektus, pirmiausia perskaityti Konstituciją ir prisiminti, kad ji yra aukščiausioji teisė, kurios niekam nevalia pažeisti.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
