Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą (20 str. 3 d.) mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus jų paskelbimo dienos. Tai bendra taisyklė. Tačiau yra numatyta išimtis: „Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams.“
Kitaip tariant, įstatymas leidžia nustatyti, kad nauji mokesčiai, galiojančių mokesčių įstatymų pakeitimai didinant mokesčių tarifus, naikinant jų lengvatas ir pan. gali įsigalioti kitą dieną po jų paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu nebus numatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Taigi, Seimas turi teisę spręsti, ar numatyti tą vėlesnę mokesčių įstatymų įsigaliojimo datą, ar jos nenumatyti; jeigu vėlesnė įsigaliojimo data nebus numatyta, nauji mokesčių įstatymai, jų pakeitimai, nustatantys didesnius tarifus, panaikinantys lengvatas ir kitaip pabloginantys mokesčių mokėtojo padėtį, priimti su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, gali įsigalioti, pavyzdžiui, net nuo kitų metų sausio 1 dienos, apie ką ir kalba politikai.
Jeigu ginčas atsidurtų Konstituciniame Teisme, būtų įdomi byla.
Kaip vertinti nurodytą teisinį reguliavimą atitikties Konstitucijai požiūriu? Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai pagal Konstituciją turi teisę tikėtis, kad mokesčiai, jų lengvatos ir kitos esminės mokesčių sąlygos tam tikrą laiką nebus keičiamos, nebent būtų nustatomos palankesnės sąlygos mokesčių mokėtojams. Mokesčių mokėtojai iš anksto planuoja savo ūkinę veiklą, jos išlaidas, sudaro sandorius ir prisiima įsipareigojimus, jie turi teisę tikėtis, kad tam tikrą laikotarpį mokesčių našta nedidės, o jeigu bus nustatyti nauji mokesčiai, padidinti jų tarifai ar kitaip pablogintos mokesčių mokėtojų sąlygos, bus nustatytas protingas pereinamasis laikotarpis, per kurį jie galės pasirengti mokesčių pakeitimams.
Jeigu ginčas atsidurtų Konstituciniame Teisme, būtų įdomi byla: mokesčių mokėtojams atstovaujantys asmenys galėtų pagrįstai teigti, jog įstatyme nurodyta išimtis, kad naujų mokesčių įstatymų ir esamų mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po šešių mėnesių taisyklė, prieštarauja Konstitucijai, nes ji nenumato tam tikro protingo pereinamojo laikotarpio mokesčių įstatymų pakeitimų įsigaliojimui, per kurį mokesčių mokėtojai galėtų pasirengti mokesčių pakeitimams. Nurodyta išimtis nėra konstituciškai pagrįsta, ji pažeidžia teisinio saugumo, teisinio tikrumo principus ir ypač teisėtų lūkesčių apsaugos principą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Kitaip tariant, yra pagrindo manyti, kad ji prieštarauja Konstitucijai.
Argumentu, kad įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti ir tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatyme yra legislatyvinė omisija, t. y. jame nėra nustatyta tai, kas pagal Konstituciją jame turi būti nustatyta, būtent protingas pereinamasis laikotarpis mokesčių įstatymų įsigaliojimui, ir dėl to, kad įstatyme nėra nustatyta tai, kas jame pagal Konstituciją turi būti nustatyta, yra pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės. Jeigu įstatyme nėra nustatyta tai, kas pagal Konstituciją jame turi būti nustatyta, toks įstatymas (jo dalis) pripažįstamas (-a) prieštaraujančiu (-ia) Konstitucijai.
Siekiant išvengti galimo prieštaravimo Konstitucijai, Teisėkūros pagrindų įstatymas, mūsų nuomone, turėtų būti koreguojamas išbraukiant iš jo nuostatą, kad naujų mokesčių įstatymų ir galiojančių mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po šešių mėnesių taisyklė. Įsigaliojimo ne anksčiau kaip po tam tikro protingo pereinamojo laikotarpio taisyklė (šiuo metu tai yra šeši mėnesiai) turi būti universali, ji turėtų būti taikoma visais atvejais, kai nustatomi nauji mokesčiai, keičiami jų tarifai ar kitaip pabloginama mokesčių mokėtojo padėtis, nes nenustačius protingo pereinamojo laikotarpio nebus užtikrintas teisinis saugumas, teisinis tikrumas, asmens teisėtų lūkesčių konstitucinė apsauga.
Įsigaliojimo ne anksčiau kaip po tam tikro protingo pereinamojo laikotarpio taisyklė (šiuo metu tai yra šeši mėnesiai) turi būti universali.
Manytina, kad nauji mokesčių įstatymai ar esamų mokesčių įstatymų pakeitimai galėtų įsigalioti anksčiau negu po tam tikro protingo pereinamojo laikotarpio tik konstituciškai pagrįstais atvejais, t. y. kai būtina nedelsiant užtikrinti ne bet kokius, o tik gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės poreikius, kurių neįmanoma užtikrinti neįvedus naujų mokesčių, nepadidinus mokesčių tarifų, nepanaikinus mokesčių lengvatų, kitaip nepabloginus mokesčių mokėtojo padėties.
Akivaizdu, kad siekis padidinti vadinamuosius vaiko pinigus, kelias dešimtis eurų pridėti prie pensijų, rasti lėšų atskirų darbuotojų grupių atlyginimams kelti ir kiti panašūs tikslai nelaikytini konstituciškai pagrįstomis aplinkybėmis, dėl kurių naujų mokesčių įstatymų ir šiuo metu taikomų mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po šešių mėnesių taisyklė.
Vytautas Sinkevičius yra MRU profesorius.
