Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, pagal kurią teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, Teismas išaiškino taip: krata suvaržoma (apribojama) teisėjo laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, todėl krata teisėjo gyvenamojoje patalpoje galima tik iš anksto gavus Seimo, o tarp Seimo posėdžių – Respublikos Prezidento sutikimą. Kitaip esą būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo imunitetas, kuris yra labai svarbi teisėjo nepriklausomumo garantija. Pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalį nurodyto sutikimo nereikia, kai teisėjas užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti).
Su tokia Konstitucijos nuostatų samprata negalima sutikti. Ji visiškai iškreipia teisėjo imuniteto konstitucinę paskirtį, sudaro prielaidas teisėjui išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kai tam yra teisinis pagrindas. Aukščiausiasis Teismas savo nutartimi faktiškai panaikino galimybę atlikti kratą teisėjo gyvenamojoje patalpoje, nes krata, kuriai atlikti reikia laukti parlamento sutikimo, tampa beprasmė. Jos sėkmė yra netikėtumas, tačiau kol Seimas savo posėdžiuose svarstys, ar leisti atlikti tokią kratą, ir duos tam leidimą, jos jau neprireiks, nes tai, ką kratos metu tikisi surasti teisėsaugos pareigūnai, bus arba sunaikinta, arba paslėpta kitur.
Kad būtų aiškiau, pritaikykime Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, pavyzdžiui, tokiai situacijai: apiplėšta prabangių juvelyrinių dirbinių parduotuvė, teisėsaugos pareigūnai po ilgų paieškų sulaikė įtariamuosius, jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nurodė, kad krepšys su pavogtais juvelyriniais dirbiniais paslėptas teisėjo, kuris taip pat dalyvavo apiplėšiant parduotuvę, namuose; teisėjas tuo metu yra išvykęs į užsienį atostogų ir į Lietuvą sugrįš tik po mėnesio.
Vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo logika, net ir tokiu atveju norint padaryti kratą teisėjo namuose, reikia iš anksto gauti Seimo, o tarp jo posėdžių – Respublikos Prezidento sutikimą. Jeigu krata būtų atlikta negavus tokio sutikimo, ji būtų neteisėta, rastos pavogtos brangenybės nebūtų laikomos įrodymais, patvirtinančiais, kad teisėjas įvykdė nusikaltimą, nes taip esą būtų suvaržyta teisėjo, kuris tuo metu galbūt deginasi paplūdimyje, laisvė. Sakysite, absurdas, tokia krata visai nesusijusi su teisėjo laisvės suvaržymu.
Ir aš taip manau. Nes Konstitucijos nuostata apie teisėjo laisvės suvaržymo negalimumą reiškia, kad teisėjo atžvilgiu negali būti imamasi tokių veiksmų, kurie teisėjui fiziškai neleistų ar trukdytų vykdyti teisingumą. Konstitucija nedraudžia teisėsaugos institucijoms be išankstinio Seimo, o tarp Seimo posėdžių – be Respublikos Prezidento sutikimo atlikti kratos teisėjo gyvenamojoje patalpoje, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad teisėjo gyvenamojoje patalpoje gali būti nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų, dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir kt. Kitaip būtų sunku ar net neįmanoma surinkti duomenų, leidžiančių kreiptis į Seimą ar Respublikos Prezidentą su prašymu leisti teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat reikšmingų tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenų.
Pagal Konstituciją krata teisėjo gyvenamojoje patalpoje gali būti atliekama, kaip ir bet kokio kito asmens gyvenamojoje patalpoje, asmeniui nedalyvaujant, pasitelkiant savivaldybės atstovų ar kviestinių asmenų. Tai teisėjui netrukdo vykdyti teisingumo. Svarbu, kad nebūtų suvaržyta teisėjo laisvė.
Bet Aukščiausiasis Teismas galvoja kitaip. Jis visiškai nekreipia dėmesio į tai, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, pagal kurias reikia gauti išankstinį Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą atlikti kratą teisėjo gyvenamojoje patalpoje. Konstitucijoje kalbama apie negalimumą kitaip suvaržyti teisėjo laisvę, o ne apie draudimą atlikti kratą. Vadinasi, pagal Konstituciją Seimas ar Respublikos Prezidentas net negali spręsti, ar duoti sutikimą atlikti kratą, jie gali duoti tik sutikimą „kitaip suvaržyti teisėjo laisvę“, o tai reiškia sutikimą sulaikyti teisėją. Pagal Konstituciją norint atlikti kratą teisėjo gyvenamojoje patalpoje nereikia prašyti sutikimo sulaikyti teisėją.
Nors Konstituciją oficialiai gali aiškinti tik Konstitucinis Teismas, šį kartą jos nuostatas apie teisėjo imunitetą, tiksliau, ką reiškia konstitucinė nuostata „negalima kitaip suvaržyti teisėjo laisvės“, kažkodėl nutarė išaiškinti Aukščiausiasis Teismas. Kodėl jis nesikreipė į Konstitucinį Teismą, gali atsakyti tik jis pats. O toks kreipimasis, mano nuomone, buvo būtinas, nes tik Konstitucinis Teismas gali konstatuoti, koks yra tikrasis minėtos konstitucinės nuostatos turinys: ar ji reiškia tik draudimą fiziškai suvaržyti teisėjo laisvę (judėjimo laisvę), ar ir draudimą be Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo atlikti kratą teisėjo gyvenamojoje patalpoje.
Aiškumas būtinas ir dėl to, kad nuostata „negalima kitaip suvaržyti jo laisvės“ taikoma ne tik teisėjams, bet ir Seimo, Vyriausybės nariams. Absoliutų imunitetą Konstitucija garantuoja tik Respublikos Prezidentui. Kitiems Konstitucijoje nurodytiems pareigūnams – Seimo nariams, teisėjams, Vyriausybės nariams – tokio imuniteto Konstitucija nenumato.
Aukščiausiasis Teismas, mano nuomone, aiškiai persistengė, nes ėmėsi ne savo darbo aiškinti Konstituciją ir blogiausia tai, kad konstituciškai nepagrįstai išplėtė konstitucinės nuostatos „negalima kitaip suvaržyti laisvės“ turinį. Pridursiu, kad Konstitucijos negalima aiškinti taip, kad tai būtų žalinga visuomenei. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose asmens laisvės suvaržymas siejamas tik su asmens fizinės (judėjimo) laisvės suvaržymu, o ne su draudimu daryti kratas, kai tam yra teisinis pagrindas.
Šio straipsnio autoriui nėra žinomos valstybės, kuriose reikia iš anksto gauti parlamento ar valstybės vadovo sutikimą norint atlikti kratą teisėjo, kuris pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą, gyvenamojoje patalpoje. Konstitucijoje numatytas teisėjo imunitetas, mano nuomone, negali būti aiškinamas taip, kad esant pagrįsto pagrindo manyti, jog teisėjas padarė nusikaltimą, neleistų ar trukdytų surinkti tai patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Konstitucijoje imunitetas, taip pat ir draudimas be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo suvaržyti teisėjo laisvę numatytas dėl to, kad nebūtų nepagrįstai ribojama jo fizinė laisvė, nes ją apribojus būtų trukdoma vykdyti teisėjo pareigas. Bet imunitetas nėra teisėjo asmeninė privilegija, jis nėra skirtas teisėjui apsaugoti nuo teisiškai pagrįstų teisėsaugos veiksmų, kurių paskirtis – ištirti teisėjo galimai padarytą nusikaltimą.
Leidimus atlikti atitinkamus procesinius veiksmus pagal Konstituciją gali duoti teismai, o ne Seimas ar Respublikos Prezidentas. Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas reikalingas tik tada, kai teisėją norima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, o ne atlikti procesinį veiksmą, nesusijusį su teisėjo laisvės suvaržymu. Aukščiausiojo Teismo argumentai, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas kratą atliekantis pareigūnas gali neleisti asmeniui pasišalinti iš patalpos, gali kitaip apriboti jo laisvę, o tai esą suvaržo teisėjo laisvę, yra dirbtiniai ir teisiškai nepagrįsti, nes nurodyti veiksmai (draudimai) gali būti taikomi tik asmenims, kurie neturi imuniteto nuo laisvės suvaržymo.
Kratos metu teisėjo atžvilgiu tokie kratą atliekančių pareigūnų veiksmai pagal Konstituciją apskritai negali būti taikomi, kitaip būtų suvaržyta teisėjo laisvė, o ją, kaip minėta, pagal Konstituciją galima apriboti tik gavus Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą.
Konstitucijos negalima aiškinti remiantis įstatymais ar kitais teisės aktais, ją galima aiškinti remiantis tik ja pačia, kitaip būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas. Bet Aukščiausiasis Teismas nutarė išaiškinti Konstitucijos nuostatas remdamasis ne Konstitucija, o Baudžiamojo proceso kodekso normomis.
Tai, mano nuomone, esminė Konstitucijos aiškinimo klaida. Samprotavimai, kad Aukščiausiasis Teismas esą aiškino ne Konstitucijos, o Teismų įstatymo nuostatas, yra gudravimai, jie nepriimtini, nes Teismų įstatymo nuostatos atkartoja Konstitucijos nuostatas, vadinasi, aiškinant Teismų įstatymo nuostatas kartu aiškinamos ir atitinkamos Konstitucijos nuostatos. Kita vertus, net sutikus su tuo, kad Aukščiausiasis Teismas neva aiškino tik Teismų įstatymo nuostatas, jos negalėjo būti išaiškintos prieš tai neišsiaiškinus, koks yra atitinkamų Konstitucijos nuostatų turinys.
Kad ir kaip būtų, galutinai padėti taškus šioje Konstitucijos nuostatų aiškinimo istorijoje gali tik Konstitucinis Teismas. Tikėkimės, kad Apeliacinis teismas, kuris pagal Aukščiausiojo Teismo nutartį turės iš naujo nagrinėti konkrečią baudžiamąją bylą, kreipsis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 47 straipsnio nuostata, numatanti, kad teisėjo laisvė negali būti suvaržyta be Seimo, o tarp Seimo posėdžių – be Respublikos Prezidento sutikimo, neprieštarauja Konstitucijai. Kadangi ši nuostata, kaip minėta, beveik pažodžiui pakartoja Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies tekstą, yra pagrindo manyti, jog Konstitucinis Teismas konstatuos, kad nurodyta Teismų įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai.
Tačiau, prieš tai konstatuodamas, jis galės atskleisti, koks yra Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies nuostatos „teisėjo laisvė negali būti suvaržyta be Seimo, o tarp Seimo posėdžių – be Respublikos Prezidento sutikimo“ tikrasis turinys. Būtent to ir reikia.
Yra dar vienas būdas pasiekti Konstitucinį Teismą ir gauti jo atsakymą į nagrinėjamą klausimą: Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, generalinis prokuroras, teisingumo ministras turi teisę prašyti Konstitucinio Teismo išaiškinti ankstesnius Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose buvo nagrinėjamos teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijos, taip pat ir teisėjo imunitetas. Išaiškinimo taip pat gali prašyti Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė.
Tai reikėtų padaryti kuo greičiau, nes vadovaujantis vien nurodyta Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuri, mūsų nuomone, yra konstituciškai nepagrįsta, gali susidaryti situacija, kai teisėjai, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, esant pakankamai pagrįstų duomenų, kad jie galimai padarė nusikaltimą, gali būti „teisėtai“ (neteisėtai) apsaugoti nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Konstitucija to netoleruoja.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
