Išlaidos įspūdingos: vien pernai parlamentinei veiklai išleista 1 mln. 115 tūkst. eurų. Kiekvienas Seimo narys per metus tam galėjo skirti po maždaug 8 tūkst. eurų. Sprendimas neleisti už parlamentinei veiklai skirtas lėšas nuomoti automobilių yra svarbus, bet jo akivaizdžiai nepakanka, kad būtų galima teigti, jog parlamentinei veiklai skiriamų lėšų naudojimas yra sutvarkytas taip, kaip reikalaujama Konstitucijoje.
Konstitucijos 60 straipsnio nuostata, kad Seimo nario išlaidos, susijusios su parlamentine veikla, yra atlyginamos iš valstybės biudžeto, reiškia, kad Seimas turi diskreciją nustatyti, kokios išlaidos yra laikomos parlamentinės veiklos išlaidomis, taip pat kiek lėšų skiriama toms išlaidoms atlyginti.
Tačiau tai nustatydamas Seimas negali paneigti parlamentinės veiklos išlaidų konstitucinės sampratos. Parlamentinei veiklai skirtos lėšos nėra priedas prie Seimo nario atlyginimo, Seimo narys negali jų naudoti savo nuožiūra. Iš Konstitucijos kyla ir tai, kad turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kiekvienu atveju būtų galima patikrinti, ar lėšos naudojamos pagal paskirtį.
Kai kurių Seimo narių vieši samprotavimai, esą pagal Konstituciją Seimo nariams priklauso automobiliai (jų pačių išsinuomoti ar Seimo kanceliarijos skirti ir kt.), yra iš piršto laužti, nes Konstitucijoje tokių nuostatų nėra. Konstitucija nedraudžia Seimo nariams atlyginti važiavimo išlaidų, kurias Seimo narys patyrė vykdydamas parlamentinę veiklą, bet tai nereiškia, kad Konstitucija garantuoja Seimo nariui teisę nuomotis automobilį už parlamentinei veiklai skirtas lėšas.
Konstitucija taip pat draudžia Seimo nariams įsigyti nuomotą automobilį savo nuosavybėn, jeigu už nuomą buvo mokama iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų. Deja, šio konstitucinio draudimo neretai buvo nepaisoma. Kad ir kaip būtų, bet draudimas nuomotis automobilius iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų yra tik vienas parlamentinių lėšų naudojimo aspektas. Seimo narių veiklos garantijų, taip pat ir parlamentinei veiklai skirtų lėšų, teisinis reguliavimas taisytinas iš esmės.
Pradėkime nuo to, ar parlamentinės veiklos išlaidų dydis gali būti nustatytas Seimo statute, kaip tai padaryta šiuo metu? Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo statute gali ir turi būti nustatyta tik Seimo struktūra ir darbo tvarka. Lėšos Seimo narių parlamentinei veiklai skiriamos iš valstybės biudžeto, todėl jų dydis turėtų būti nustatomas ne Seimo statute, o įstatyme.
Svarbus ir kitas aspektas: Seimo statutas turi įstatymo galią, tačiau Seimo statutas ir įstatymas yra skirtingi dalykai. Pagal Konstituciją Seimo statutą pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Respublikos Prezidentas negali vetuoti Seimo statuto nuostatų, kuriomis numatomi parlamentinės veiklos išlaidų dydžiai, todėl negali užkirsti kelio neproporcingai didelėms išlaidoms. Tą patį galima pasakyti ir apie išmokas kadenciją baigusiems Seimo nariams, kurių dydis nustatytas Seimo statute, o ne įstatyme.
Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį Seimo narių garantijas nustato įstatymas, taigi ir parlamentinės veiklos išlaidų, ir išmokų kadenciją baigusiems Seimo nariams dydžiai turi būti nustatyti ne Seimo statute, o įstatyme. Tai, kad nurodytų lėšų dydžiai nustatyti Seimo statute, o ne įstatyme, gali prieštarauti Konstitucijai.
Kam save apriboti, pavyzdžiui, 45 dienų atostogomis, kai gali atostogauti daugiau kaip keturis mėnesius ir tuo metu gauti visą Seimo nario atlyginimą? Ir dar lėšų parlamentinei veiklai.
Yra pagrindo teigti, jog Konstitucijai tam tikra dalimi prieštarauja ir Seimo statuto nuostata, kad laiką, kai nevyksta Seimo plenariniai posėdžiai (jeigu tuo laiku nevyksta Seimo komitetų, komisijų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai), Seimo nariai planuoja savarankiškai.
Seimo plenariniai posėdžiai nevyksta beveik penkis mėnesius. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šis laikas nėra Seimo narių atostogų laikas, kad Seimas turi priimti įstatymą, kuriame būtų nustatytas Seimo narių atostogų laikas. Kitaip tariant, įstatymu būtina nustatyti, kada Seimas ir jo struktūriniai padaliniai (komitetai, komisijos ir kt.) neposėdžiauja.
Ligšioliniams Seimams nepakako politinės valios priimti atitinkamą įstatymą. Net menkus bandymus tai padaryti vieningai blokuodavo ir Seimo dauguma, ir mažuma, ir vadinamoji dešinė, ir kairė. Ir kokių tik argumentų nebuvo pateikta, kad toks įstatymas negali būti priimtas! O už viso to slėpėsi ne kas kita, tik asmeninis interesas: kam save apriboti, pavyzdžiui, 45 dienų atostogomis, kai gali atostogauti daugiau kaip keturis mėnesius ir tuo metu gauti visą Seimo nario atlyginimą? Ir dar lėšų parlamentinei veiklai.
Pažvelgus į Seimo valdybos patvirtintą parlamentinei veiklai skirtų lėšų naudojimo aprašą nesunku pastebėti, kad jame yra daug nuostatų, kuriomis Seimo nariams leidžiama parlamentinei veiklai skirtas lėšas naudoti asmeniniams tikslams.
Antai, uždraudus nuomoti automobilius, bendras skiriamų lėšų dydis nebuvo sumažintas, jis liko koks buvęs. Seimo narys parlamentinei veiklai skirtas lėšas gali naudoti savo automobilio eksploatacijai, techniniam aptarnavimui, remontui, draudimui ir kt., nepaisant to, ar automobilis buvo naudojamas parlamentinei veiklai, ar su ja visiškai nesusijusiems asmeniniams ir kitiems tikslams.
Seimo narys gali nuomotis nešiojamąjį kompiuterį ir kitą kompiuterinę techniką, o pasibaigus kadencijai juos pasilikti, esą jie jau paseno ir niekam nereikalingi. Tai ne Seimo nario veiklos garantijos, o privilegijos, kurias draudžia Konstitucija.
Apraše yra ir kitų taisytinų dalykų. Ypač stinga teisinio reguliavimo, kuris leistų kiekvienu atveju patikrinti, ar parlamentinei veiklai skirtos lėšos buvo naudojamos pagal paskirtį. Nepakanka skelbti vien suvestinių duomenų apie tai, kaip per ketvirtį buvo panaudotos parlamentinei veiklai skirtos lėšos, įstatyme būtina įtvirtinti Seimo nario pareigą Seimo internetinėje svetainėje kiekvieną mėnesį skelbti išsamią parlamentinei veiklai skirtų lėšų panaudojimo ataskaitą, nurodant, kam konkrečiai ir kiek lėšų buvo panaudota. Taip pat labai pasigendama tokio teisinio reguliavimo, kuris Seimo nariams neleistų už parlamentinei veiklai skirtas lėšas jų nuomotų kompiuterių, kitos technikos paversti savo nuosavybe.
Konstitucijos 60 straipsnis įtvirtina ne bet kokį išlaidų, patirtų vykdant Seimo nario pareigas, atlyginimą, o jų kompensacinį pobūdį. Tai reiškia, kad pradžioje turi būti padarytos išlaidos, ir jos, jeigu buvo tiesiogiai susijusios su Seimo nario parlamentine veikla, yra kompensuojamos tiek, kiek tai leidžia įstatymas. Dabartinis modelis, kai Seimo nariui iš anksto (avansu) pervedama parlamentinei veiklai skirtų pinigų suma, ne tik neskatina Seimo narių taupiai ir racionaliai naudoti gautų lėšų, bet ir sudaro prielaidas išleisti visas šias lėšas, nors to buvo galima nedaryti.
Norint tinkamai sureguliuoti Seimo narių veiklos garantijas, taip pat ir lėšų parlamentinei veiklai skyrimą ir naudojimą, Seimo valdybos sprendimų ar Seimo statuto pataisų nepakaks.
Seimo statute gali būti nustatytos tik tokios Seimo nario veiklos garantijos, kurios susijusios su Seimo nario veikla Seime (teisė turėti tinkamas darbo patalpas, gauti visus Seimo posėdžiuose svarstomus dokumentus, registruoti įstatymų projektus ir kt.), o garantijos, susijusios su valstybės biudžeto lėšų skyrimu ir panaudojimu Seimo nario parlamentinei veiklai, taip pat tokios Seimo nario teisės, kurias jis įgyvendina ne Seime, bet už jo ribų, turėtų būti nustatytos ne Seimo statute, o atskirame įstatyme.
Kol tai nepadaryta, yra pagrindas abejoti, ar atitinkamos Seimo statuto nuostatos dera su Konstitucija.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
