Įstatymo pakeitimo projektą pasirašė daugiau kaip šimtas Seimo narių, Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas pareiškė, kad tai vienintelis būdas išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę. O Seimo pirmininkas pridūrė, kad dvigubos pilietybės išplėtimas įstatymu neprieštarauja Konstitucijai.
Išgirdęs tokius samprotavimus, imi abejoti, ar Pilietybės įstatymo pakeitimo iniciatoriai skaitė Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose atskleista Konstitucijos 12 straipsnio samprata? Neskaičiusiesiems galima priminti, jog Konstitucinis Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnį dviguba pilietybė galima tik labai retais (atskirais) atvejais, kad ji negali būti paplitęs reiškinys, kad Pilietybės įstatymo pataisomis negalima išplėsti dvigubos pilietybės tiek, kad ji taptų paplitusiu reiškiniu.
Pataisų iniciatoriai teigia, kad, padarius jų siūlomas įstatymo pataisas, artimiausiais metais apie ketvirtį milijono Lietuvos piliečių turės ir kitos valstybės pilietybę. Ir tai, jų nuomone, nereiškia, kad dviguba pilietybė bus paplitęs reiškinys, kad tai neprieštarauja Konstitucijai?!
Ši Konstitucinio Teismo formuluotė neaiški tik tiems, kurie bando ignoruoti Konstituciją ir Konstitucinį Teismą, ieško būdų apeiti Konstituciją.
Svarbiausias Pilietybės įstatymo pataisų tikslas – leisti dvigubą pilietybę turėti ir tiems Lietuvos piliečiams, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo ES valstybių narių ir NATO priklausančių valstybių pilietybę. Kad Konstitucija draudžia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo keliuose savo sprendimuose, pastarąjį kartą – 2013 m. kovo 13 d. sprendime.
Respublikos Prezidentė Konstitucinio Teismo klausė, ar Pilietybės įstatymu, prieš tai referendumu nepadarius Konstitucijos pataisų, galima nustatyti, jog Lietuvos piliečiai, kurie po 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitas valstybes, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.
Konstitucinis Teismas atsakė: ne, negali, nes tokiu atveju dviguba pilietybė taptų paplitusiu reiškiniu, o tai draudžia Konstitucija. Konstitucinis Teismas nurodė ir vienintelę galimybę išplėsti dvigubos pilietybės atvejų ratą: „jeigu įstatymų leidėjas nori išplėsti galimybę turėti dvigubą pilietybę, jis pirmiausia turėtų pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, kuris gali būti pakeistas tik referendumu“. Ar ši Konstitucinio Teismo formuluotė neaiški? Neaiški tik tiems, kurie bando ignoruoti Konstituciją ir Konstitucinį Teismą, ieško būdų apeiti Konstituciją.
„Atrandama“ įvairiausių ir keisčiausių argumentų, neva pagrindžiančių, kad tai galima padaryti ir be Konstitucijos pataisos. Antai suabejojama, ar draudimas turėti dvigubą pilietybę asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d., jų nediskriminuoja, nes asmenys, kurie išvyko iki kovo 11 d., gali turėti dvigubą pilietybę, o išvykę po šios datos – negali.
„Užmirštama“, kad Konstitucinis Teismas į šį klausimą jau atsakė: jo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo formuluotė „Lietuvos piliečiai, kurie po 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitas valstybes, negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais“ reiškia, kad Konstitucinis Teismas aprobavo šią skiriamąją ribą, konstatavo, kad šis atskaitos taškas neprieštarauja Konstitucijai.
Vadinasi, piliečių lygiateisiškumas nėra pažeistas, jokios diskriminacijos nėra. Atskaitos taškas – 1990 m. kovo 11 d. – Konstitucijai neprieštarauja dėl to, kad iki šios datos Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota, joje buvo pažeidžiamos visos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, asmenys iš Lietuvos traukėsi dėl persekiojimų už politinius, religinius ir kitokius įsitikinimus, jie gelbėjo savo ir savo šeimų narių gyvybę. Tad ir moralės, ir teisės, ir Konstitucijos požiūriu tai yra pateisinamas pagrindas jiems leisti būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais.
Asmenys, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d., objektyviai buvo ir yra kitokioje padėtyje – jie išvyko iš nepriklausomos, laisvos, demokratinės Lietuvos valstybės. Jie laisva valia pasirenka kitos valstybės pilietybę, prisiekia tai valstybei ir dėl to netenka Lietuvos pilietybės. Būtent šie objektyvūs skirtumai leido Konstituciniam Teismui konstatuoti, jog atskaitos taškas, t. y. 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas negalėjo ir negali konstatuoti, jog visi asmenys, kurie iš Lietuvos pasitraukė po 1990 m. kovo 11 d., gali turėti ir kitos valstybės pilietybę, nes taip būtų paneigta Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys.
Dar keistesnis kitas Pilietybės įstatymo projekto iniciatorių argumentas: teigiama, jog tai, kad pagal šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą nemažai Lietuvos piliečių, apie 23 tūkst., gali turėti ir kitos valstybės pilietybę, reiškia, jog Konstitucinis Teismas esą jau dabar leidžia Pilietybės įstatymu nustatyti daug atskirų atvejų, kada galima turėti dvigubą pilietybę?! Ne, neleidžia. Jeigu Seimo nariai mano, kad Pilietybės įstatyme numatyta per daug atvejų, kada Lietuvos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę, jiems niekas netrukdo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir paprašyti ištirti, ar Pilietybės įstatymo nuostatos, kuriomis tai būtų numatyta, neprieštarauja Konstitucijai.
Naivumu ir visišku Konstitucijos neišmanymu galima laikyti ir samprotavimus apie tai, kad Konstitucinis Teismas galbūt nurodys konkretų skaičių, kiek gali būti atskirų atvejų, kai dviguba pilietybė yra galima, ir skaičių, kada dviguba pilietybė taptų paplitusiu reiškiniu. Jokių konkrečių skaičių Konstitucinis Teismas negali pateikti ir nepateiks. Tai politikų pareiga pasirūpinti, kad asmenų, turinčių dvigubą pilietybę, nebūtų daug, nes – kaip daug kartų konstatavo Konstitucinis Teismas – tol, kol Konstitucija nepakeista, Seimas turi vadovautis nuostata, kad dvigubą pilietybę būtina riboti.
Aplinkybės, kuriomis 1992 m. buvo rengiama ir priimta Lietuvos Konstitucija, įtvirtinanti griežtą dvigubos pilietybės ribojimą, labai pasikeitė. Tai skatina naujai pažvelgti į dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą. Net tos valstybės, kurios ilgą laiką gana griežtai draudė dvigubą pilietybę, pastaraisiais metais į tai žiūri daug liberaliau, paminėtinos Švedija, Suomija, Lenkija, Latvija ir kai kurios kitos valstybės. Jos tai galėjo padaryti įstatymais, nes jų konstitucijose nėra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas.
Lietuva, ko gero, yra viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje dviguba pilietybė griežtai ribojama. Taip yra dėl to, kad tokia yra Lietuvos Konstitucija. Joks Jungtinės Karalystės ar kitos valstybės pasitraukimas iš ES, iš Lietuvos išvykusių piliečių skaičius, kitos aplinkybės nepakeitė ir negalėjo pakeisti Konstitucijos. Ji liko tokia pati, kokia buvo, su 1992 m. nustatytu griežtu dvigubos pilietybės ribojimu.
Seimas negali perimti iš Tautos tų įgaliojimų, kurie priklauso tik jai. O teisę pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį turi tik Tauta. Taip nustatyta Konstitucijoje.
Konstitucinis Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad, norint panaikinti nurodytą konstitucinį ribojimą ir išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę, būtina keisti Konstitucijos 12 straipsnį, o tai padaryti galima tik referendumu. Konstitucinis Teismas pasakė ir tai, kad kito būdo nėra, Pilietybės įstatymo pataisomis išplėsti dvigubos pilietybės suteikimo atvejų rato negalima, tai draudžia Konstitucija.
Jeigu Seimas priimtų siūlomas Pilietybės įstatymo pataisas, jis pažeistų ne tik Konstitucijos 12 straipsnį, bet ir 5 straipsnį, kuriame nustatyta, kad valdžios, taigi ir Seimo, galias riboja Konstitucija. Seimas savo priimtais įstatymais negali nustatyti kitokių taisyklių negu tos, kurios nustatytos Konstitucijoje. Seimas negali perimti iš Tautos tų įgaliojimų, kurie priklauso tik jai. O teisę pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį turi tik Tauta. Taip nustatyta Konstitucijoje.
Siūlydami Pilietybės įstatymo pataisas, kurios akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, Seimo nariai visiškai nepaiso, kad Konstitucinio Teismo pateiktą Konstitucijos nuostatų samprata suvaržo Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę tuo aspektu, kad, leisdami įstatymus ir kitus teisės aktus, jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Antraip įstatymai ir kiti teisės aktai bus pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Pilietybės įstatymo pataisų iniciatoriams visiškai nerūpi ir tai, kad Konstitucija Seimui draudžia įveikti Konstitucinio Teismo nutarimus, t. y. draudžia vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata.
Draudžiama ne tik įstatyme vėl nustatyti tai, kas jau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai, – draudžiama priimti ir kitokį pavadinimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ar apimtį turintį teisės aktą (jo dalį), kurio turinys būtų visiškai ar iš dalies tapatus teisės aktui (jo daliai), kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos yra akivaizdus Seimo bandymas įveikti Konstitucinio Teismo nutarimus, nes įstatymu siūloma nustatyti tai, ką Konstitucinis Teismas jau yra pripažinęs prieštaraujant Konstitucijai. Kalbame apie Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, kuriuo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Pilietybės įstatymo nuostatos, pagal kurias dvigubą pilietybę galėjo turėti asmenys, iš Lietuvos išvykę po 2003 m. sausio 1 d. Taigi, Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos įstatymo nuostatos, kuriomis turėti dvigubą pilietybę buvo leista daug siauresniam asmenų ratui, negu siūloma dabar.
Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija. Spręsdamas, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas turi vadovautis tik Konstitucija, remtis tik teisiniais argumentais, savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais.
Konstitucinio Teismo sprendimai negali būti priimamai remiantis politinio ar kitokio tikslingumo argumentais, Seimo daugumos ar mažumos nuomonėmis, Vyriausybių programomis, politinių partijų programiniais dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais. Todėl vieši politikų pareiškimai, kad jie tikisi, jog Konstitucinis Teismas atsižvelgs į tai, kad Pilietybės įstatymo pakeitimo projektą pasirašė daugiau kaip šimtas Seimo narių, kad tai yra labai svarbi Tautos atstovų nuomonė ir pan., gali būti vertinami kaip atviras politikų bandymas daryti įtaką Konstitucinio Teismo sprendimams. Konstitucija to netoleruoja.
Konstitucinis Teismas ne tik negali – jis neturi teisės aiškinti Konstitucijos atsižvelgdamas į daugumos Seimo narių nuomonę.
Konstitucinis Teismas ne tik negali – jis neturi teisės aiškinti Konstitucijos atsižvelgdamas į daugumos Seimo narių nuomonę. Jeigu jis taip darytų, turėtume tiek Konstitucijos sampratų, kiek būtų naujų Seimų ir naujų daugumų juose. Turėtume ne realią, o fiktyvią Konstituciją, kuri negalėtų atlikti savo funkcijų.
Konstitucinio Teismo paskirtis – saugoti ir ginti Konstituciją, taip pat ir nuo Seimo, nes niekas, taip pat ir Seimas, negali pažeisti Konstitucijos. Konstitucinis Teismas gali koreguoti savo ankstesnę doktriną, bet tik tuo atveju, kai yra konstitucinis pagrindas. Tai, kad iš Lietuvos išvyko labai daug piliečių, nereiškia, kad kartu pasikeitė Konstitucijos 12 straipsnio samprata, išnyko šiame straipsnyje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, todėl Konstitucinis Teismas neturi konstituciškai pagrįsto pagrindo peržiūrėti ankstesnę doktriną. Politikų pageidavimai taip pat nėra pagrindas koreguoti konstitucinę doktriną, ji galėtų būti pakeista tik tuo atveju, jeigu būtų padaryta Konstitucijos 12 straipsnio pataisa.
Siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 12 ir 5 straipsniams, Konstitucijos viršenybės, teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Tai nepagarbos Konstitucijai, Konstituciniam Teismui ir Respublikos Prezidentei pavyzdys, teisinio nihilizmo apraiška, kelianti egzistencinį pavojų Konstitucijai.
Jeigu Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų galima nepaisyti šiuo atveju, jų bus galima nepaisyti ir visais kitais atvejais. Jokie argumentai negali pateisinti tokio Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų ignoravimo. Niekas neneigia, kad atėjo laikas plėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę, bet tai gali būti daroma tik Konstitucijai neprieštaraujančiais būdais. Taip elgtis Seimo narius įpareigoja jų duota priesaika gerbti ir vykdyti Konstituciją.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Sinkevičius: VRK depolitizavimas – ar siūlomos įstatymų pataisos dera su Konstitucija?
