Pažvelkime į Seimo statutą ir Konstituciją, tiksliau – į tai, kaip Konstitucijos nuostatas, įpareigojančias Seimo narį dalyvauti Seimo plenariniuose posėdžiuose, Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, aiškina Konstitucinis Teismas.
Jo nutarimuose daug kartų konstatuota, kad Seimo nariai turi konstitucinę pareigą dalyvauti Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžiuose, kad posėdžiuose nedalyvauti galima tik esant labai svarbioms pateisinamoms priežastims.
Konstitucijoje nustatyta, kad Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas, kad pavasario sesija prasideda kovo 10 d. ir baigiasi birželio 30 d., o rudens sesija prasideda rugsėjo 10 d. ir baigiasi gruodžio 23 d.
Taigi, pagal Konstituciją Seimas gali neposėdžiauti beveik penkis mėnesius. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad laikas, kai nevyksta Seimo ar jo struktūrinių padalinių posėdžiai, negali būti laikomas Seimo narių atostogų laiku. Tai reiškia, kad nurodytu laiku Seimo nariai turi dirbti: analizuoti visuomenei ir valstybei aktualias problemas, ieškoti jų sprendimo būdų, rengti įstatymų projektus, susitikti su rinkėjais ir kt.
Laikas parodė, kad Konstitucijos rengėjai buvo naivūs, manydami, kad ir Seimo nariai – Tautos atstovai taip supras Konstitucijos nuostatas, kad jiems pirmiausia rūpės visuomenės ir valstybės reikalai, viešasis interesas.
Nurodytu laiku turi vykti Seimo komitetų, komisijų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, kuriuose būtų tariamasi dėl rengiamų įstatymų nuostatų, derinami įvairūs požiūriai, ieškomi ir randami geriausi sprendimai. Būtent dėl to Konstitucijoje nustatytas toks ilgas laikotarpis, kai nevyksta Seimo posėdžiai.
Buvo manoma, kad tuo metu bus atliekamas labai didelis pasirengimo Seimo plenariniams posėdžiams darbas, o susirinkus į juos įstatymai bus priimami greičiau, nes dėl jų ginčytinų nuostatų bus sutarta iš anksto, bus rasti įvairius socialinius sluoksnius tenkinantys sprendimai. Deja, laikas parodė, kad Konstitucijos rengėjai buvo naivūs, manydami, kad ir Seimo nariai – Tautos atstovai taip supras Konstitucijos nuostatas, kad jiems pirmiausia rūpės visuomenės ir valstybės reikalai, viešasis interesas.
Kad ir kaip būtų, laikas, kai nevyksta Seimo ar jo struktūrinių padalinių posėdžiai, negali būti laikomas Seimo narių atostogų laiku. Vadinasi, nurodytu laiku Seimo nariai negali planuoti poilsio ir su juo susijusių kelionių į užsienį.
Seimo statute nustatyta, kad nedalyvavimo Seimo posėdyje, taip pat Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose svarbiomis pateisinamomis priežastimis laikomas ir nedalyvavimas posėdžiuose Seimo valdybos pritarimu, tačiau Seimo valdyba, spręsdama, ar pritarti nedalyvavimui posėdžiuose, nėra laisva priimti bet kokį sprendimą.
Seimo valdybą, kaip ir visą Seimą, saisto Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluota Konstitucijos nuostatų samprata, jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Taigi, Konstituciniam Teismui konstatavus, kad laikas, kai nevyksta Seimo ar jo struktūrinių padalinių posėdžiai, negali būti laikomas Seimo narių atostogų laiku, Seimo valdyba negali priimti sprendimų, kurie paneigia Konstitucinio Teismo pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą.
Argumentai, kad „Seimo valdyba, pritardama nedalyvavimui Seimo posėdžiuose, nenorėjo trukdyti anksčiau suplanuotoms kelionėms“ ir pan., negali būti laikomi konstituciškai pagrįstais. Seimo valdybos, kurią sudaro Seimo pirmininkas ir jo pavaduotojai, sprendimas pateisinti Seimo narių nedalyvavimą Seimo posėdžiuose, nes jie esą buvo iš anksto numatę vykti atostogauti tuo laiku, kai pagal Konstituciją turi dirbti Seime, yra ne kas kita, kaip akivaizdus Konstitucijos negerbimas. Kartu – ir Konstitucinio Teismo nutarimų nepaisymas.
Nors Konstitucinis Teismas jau daugiau kaip prieš dešimt metų yra konstatavęs, kad Seimas turi priimti įstatymą ir nustatyti Seimo narių atostogų laiką, t. y. nustatyti, kada nevyksta Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžiai, kad Seimo nariai, kaip ir kiekvienas dirbantis asmuo, turėtų atostogas, tokio įstatymo iki šiol nėra.
Kiekvieną kartą, kai buvo mėginama jį priimti, Seimo nariai vieningai pasipriešindavo tam. Paradoksalu, bet šiuo klausimu Seimo daugumos ir mažumos, pozicijos ir opozicijos nuomonės keistai sutapdavo – pasiūlymai nustatyti Seimo narių atostogas būdavo atmetami didele balsų dauguma.
Seimo narius galima suprasti: kam save apriboti, pavyzdžiui, 45 dienų atostogomis, kai jų gali turėti keturis su pusę mėnesio. Juk prireikus galima kreiptis į Seimo valdybą, kuri leis vykti į užsienį slidinėti ar pramogauti ne tik tuo laiku, kuris pagal Konstituciją nėra Seimo narių atostogų laikas, bet ir kai vyksta Seimo posėdžiai. O kad tai nedera su Konstitucija, Seime mažai kam rūpi.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
