Iš pirmo žvilgsnio – tiesa, iš antro – nežinau. Bandau įsivaizduot mūsų politikos viršūnėse įsitvirtinusius žaliuosius žmogelius, netyčia ten atsiradusius ir neturinčius gebėjimo, ką su šiuo laimėjimu (ir su ta Lietuva) daryt. Nebent ką nors uždrausti ar pasipiktinti bundančios aktyvesnės pilietinės visuomenės požymiais.
Ką daryt su artistais „ne iš tos operos“? (Ir kas būtų artistai iš tos operos? Gal esame pasmerkti amžinam mėgėjų teatrui?)
Sėdžiu tad ir galvoju, o jeigu dabar imtume aukštinti tūlą R.Karbauskį ar S.Skvernelį? Gal imtų ir pagerėtų, gal net juos perprogramuotume? (O ką... Prisiminus fantastišką filmą „Adomo obuoliai“ – ten pavaizduota, kaip šis paradokso metodas suveikia: ten kunigas girdamas perprogramavo net didžiausius nusikaltėlius.)
Būtų gerai, jei koks psichologas ar psichiatras patartų, ar galima padėt valdžiai, jei kritika vaisių nebeduoda.
Būtų gerai, jei koks psichologas ar psichiatras patartų, ar galima padėt valdžiai, jei kritika vaisių nebeduoda. Ar gali visuomenė kuo nors jiems padėt – bent jau susigaudyt realybėje ir augintis šiokią tokią kompetenciją. Ar tai nebepataisoma? (Ką patartų, tarkim, Dainius Pūras – kokia valdžios diagnozė, perspektyvos ir priemonės tų perspektyvų išvengti.)
Regis, kad vėl reikėtų Sąjūdžio – vėl nedidelės profesionalesnių ir taikių žmonių grupelės, susirenkančios MA salėje pasitarti; būt gerai gal, kad koks Haroldas Mackevičius ar panašūs populiarūs visuomenininkai imtųsi naujojo – pozityvaus, jungiančio, strateguojančio visuomeninio Sąjūdžio tvėrimo. Antraip gali būti ir trečiaip.
P.S. Ypač svarbu, kad tokį Sąjūdį tvert imtų jaunimas. Virsmai bei revoliucijos – visgi jaunatviškas reikalas. Tą parodė ir viltingas medikų rezistencijos judesys.
Idėja kokiam naujosios žurnalistikos strategui bei modeliuotojui: reiktų įsteigti, pvz., L.Donskio premiją/paskatinimą – už veiksmingiausią metų žurnalistiką „Be pykčio“. Už kitokią žiniasklaidą, skatinančią inteligentiškos, humaniškesnės ir pagarbesnės žurnalistikos (bei analogiškos pilietinės visuomenės) formavimąsi.
Man metų atradimas buvo naujasis facebook'o žurnalistas Haroldas Mackevičius, ramiai ir elegantiškai ėmęsis vieno populiaraus koncerno nagrinėsenos; jo „mėgėjiškai kaimietiškas“ stilius ir linksmo, geraširdiško, tiesaus žmogaus laikysena – klausinėti, domėtis – moduliuoja „liaudies“ žurnalistikos bangą, gaivinančią gaivią „Atgimimo bangų“ atmintį, kai žurnalistai dar nebuvo pakilę virš visų, tiesiog ramiai ir inteligentiškai aiškinosi, įtraukdami į diskusijas platesnį spektrą piliečių, žinančių ir matančių problemą „iš arčiau“. Toks įspūdis, kad „ne profas“ nuveikia gerokai daugiau nei tūli profesionalai.
L.Donskio premiją skirčiau būtent jam.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Pasakojimai apie Lietuvą
