I
Geriausia neturėti iliuzijų. Netgi dėl Lietuvos ateities. O ką, jeigu ji neturi ateities? Jeigu piliečių sąmoningumas tiek sovietmečio pažeistas, kad beįmanomas tik oligarchinis valdžios/valdomųjų santykis: priklausomybės sindromas tarp „gerojo“ pono ir nelaimingo, irzlaus baudžiauninko, kurį tas ponas tuoj tuoj išgelbės...
Ir toks vaikų darželis, regis, tęsis iki visiškos Lietuvos Didžiosios lukašenkystės; ir jeigu ne karbauskiai, tai ateis kiti, kitų kolūkių pirmininkai... O iliuzijų šou ištroškusi dauguma rinkimuose vėl rinksis tą, ką geriausiai pažįsta ir atpažįsta. Ką patyrė per anuos įsimintinus 50 jaunystės bei okupacijos metų – gerą, prašmatnų poną su visais jo džipais, aršiomis sekretorėmis ir kt. žavingomis damomis, su neišmatuojamomis karalystėmis – „draugysčių“ viešbučiuose ar kur nors ant Kauno marių krantelio.
Ar tai gali pasikeist? Geriau neturėt iliuzijos, tada gal ir pasikeis.
II
Kita vertus, tai – nieko naujo, to ir galima buvo tikėtis. Visa tai savo dienoraščiuose jau kadaise pranašiškai numatė partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925–1950):
(...) Baigęs rašyti, sėdžiu prie stalo su savo nesibaigiančiom mintim. Stebiu šeimininkų šeimą. Kaip vis dėl to vargingai gyvena mūsų ūkininkai ir kiek daug dar reikia, kad jie galėtų gyventi kaip Vakarų ūkininkai. Štai ir čia: trobelė mažutė, joje tik vienas kambarys, kuris atstoja ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį, ir seklyčią. Langeliai nedideli. Sienos sukirmijusios, aptriušusios, lubos nuo dūmų pajuodavusios. Grindų nėra. Vietoj jų duobėta ir nešvari asla. Baldų beveik jokių.
Tačiau ne tik šeima taip gyvena ir atrodo. Daug kas mato tokį gyvenimą. Galimas dalykas, kad‚ anksčiau buvo žymiai geriau, tačiau aš to nemačiau. Bet dabar visuotinis skurdas! Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas — samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone, tarytum, atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt, liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...
(…) Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį. kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias — tas supras ir mus. Mes taip pat daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? Kas bus iš jos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais”, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos”... Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti.
(...) Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų… Ach, jūs auksinės pasakos, kodėl tik jumyse gyvas toks gyvenimas, bet ne žemėje?.. Koks velniškai bjaurus tas žmogus! Kam jis turi ėsti, skandinti, žudyti kitus vien vargą kenčiančius žmones? Kam jis pasėjo neapykantą ir klastą veidmainingumą?.. Vergilijau, Vergilijau, kada grįš tavo apdainuotas auksinis amžius?
Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.
III
P.S. Visgi kartais bandau pafantazuot „ką nors pozytivesnio“ ir persiprogramuot: o ką, jeigu tas Ramūnas Karbauskis nėra toks ribotas, kaip kartais atrodo. O ką, jei net ir kokiam R.Karbauskiui (arba kuriam kitam oligarchučiui) nutiktų šv. Pranciškaus apreiškimas – ir jis visus koncerninius turtus nuoširdžiai paaukotų geriems darbams, istoriniams serialams, naujų mokyklų statybai, Lietuvos kultūrai, švietimui, o žemeles išdalintų emigravusiems žemdirbiams, kad tik tie grįžtų namo. Gi pats išeitų Lietuvai tarnaut plikas, kaip tilvikas – gal tai ir būtų tikroji Lietuvos dekolchozivacijos pradžia?
Bent jau būtų šis tas naujo. O jis gali – žmogus gi linkęs į mistiką.
Kita vertus, tai ir vėl iliuzijos.
