1. Nuolatinė gyvenamoji vieta
2. Giminė
3. Kokia nors valstybinė, visuomeninė ir pan. įstaiga
4. Minkštakūnių ar kitokių gyvių raginis apdangalas, šarvas, kiautas
5. Placenta
Priedo paaiškinama, kad „namai“ gali būti ir frazeologizmas. t.y. – reikšti ir amžinuosius namus. („Jis jau susibudavojo amžinus namus“, „Katrie kapuose, tie namuose.“)
Visus šiuos įvardinimus vienija tikrumo, ilgaamžiškumo, nuolatinumo (amžinybės) pajauta. Dar draugiškumo, saugumo, gal ir švaros, tvarkos, palaimos ar netgi rojaus ilgesys – „Namai toliau, vargai arčiau“; „Net rūkoriai nepakenčia svetimų tabako dūmų savo namuose“.
Ir pagrindinis namų akcentas – santykiai su artimaisiais, su savim, su žeme, kurioje pastatyti taviškiai namai. O be žmogiškų santykių, be šilumos jokie namai yra nieko verti. Šaltos negyvos sienos ir tiek.
O kokius namus nūnai tveriame čia, Lietuvoje – šaltų sienų namus, baimių ir kompleksų atitvarus? Ar erdvę namiškiams – visiems, visaip galvojantiems, visaip tikintiems, netgi iš svetur atkeliavusiems?
(Beje, kodėl Gruzijoje nuvykus taip gera? Nes ten jauties kaip namie. Nesijauti svetimas.)
II
Savo sodybos/namų idėją kažkada gražiai apibūdino Vilius Orvidas, orvidinės namų knygoje parašęs ir tokį komentarą:
„Dabar tesusirenka visi – pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti barbarų.“
Tverdamas šią unikalią, visiems atvirą sodybą, Orvidas įrodė, kad subtilesnių namų sutvėrimas įmanomas net ir čia, šaltokoje, nuožmioje Lietuvoje. Labai norint ir čia įmanoma sukurti jaukią antibarbarišką erdvę, privačią savo tėvynę, kur nebereikia bijoti. Kur gali susirinkti visi, išsiilgę rojaus. Ta linkme garsusis žemaičių mistikas bei skulptorius ir siūlė judėti tėvynainiams/namiškiams, nes daugiau čia nelabai yra ką veikti:
„Pasilieka tik tikrosios vertybės. Pasilieka siekimas amžinybės, kad neprisirištum prie žemės. Kad būtum žemėj šeimininkas, bet tiktai laikinas. Bet žmonės, kai stato ką nors – rodos, kad amžinai gyvens. O čia mes esam tremtiniai ir laikinai tik gyvenam. Vieną mirksnį. Nes amžinybė yra begalybė ir nuostabus dalykas yra. Dėl to ir visa ta Žemė mūsų – eina į katastrofą. Dėl to, kad užsiteršėm vandenį, užsiteršėm orą. Mes išnaudojom viską. Ogi viskas gyva yra – ir medžiai gyvi, ir vanduo gyvas. Gyvybė yra… Jei ją užterši, tai mūsų gyslomis teka užterštas kraujas.
Išsigelbėti galima tik į gamtą žiūrint kaip į brolį. Ir tokių minčių esu trupučiuką pateikęs, kad būstus reikia statyti iš molio, pilaites. Kad kuo mažiau išnaudotum energijos, kaip senovėj buvo statoma. Ir visą aplinką prižiūrėti, kaip sanitaras. Ir Japonijoj, ir Kinijoj gražių patirčių yra… Nes kitaip mes einam į pražūtį.“
Taigi, Orvidas suteikia dar vieną, pranciškonišką „namų“ apibrėžtį – tai gamta. Fundamentalus, žemaitiškas, senojo ir naujesnio tikėjimų sandūroje pagimdytas archetipas.
III
Jeigu yra namai, tai yra ir namiškiai – žmonės su kuriais tuose namuose gyvenama. O kaip atskirti, kuris iš jų namiškis, o kuris ne? Nuo kada nebenamiškis... Ar kitai partijai priklausantis, už kitus balsuojantis yra namiškis ar jau nebe? Kas nustato „namiškumo“ ribas ir paribius.
O tie, kurie išvyko gyventi ir dirbti svetur – vis dar namiškiai ar nebe?
Turbūt, kaip nutarsim, taip ir bus – jei artėjančiame referendume pavadinsim/įvardinsim juos namiškiais, tai jie tokie ir bus. Smagiau būtų nepalikt jų kur nors užnamy.
IV
Jeigu yra namus turintys, tai yra ir benamiai, jų besiilgintys. Šis „amžino žydo“ ar „amžino tremčių lietuvio“ sindromas, šis ilgesys – begalinis, nepasotinamas. (Regis, jis aktualus netgi gyvenant savo namuose, laisvoje Lietuvoje. Išsitremiant į vidinę tremtį.)
Įtaigiai šią nepagydomą tėvynės, namų ilgesnio būseną „Nervuotuose dienoraščiuose“ aprašė Jonas Mekas, traukdamasis iš okupuotos Lietuvos ir gyvendamas pokariniuose DP lageriuose Vokietijoje:
1948. balandžio 23 Wiesbaden
Ne, ne tai, ne gerą ten gyvenimą aš prisimenu čia, ne tai traukia atgalios. Ir kai imu maisto normą, lagery, aš galvoju apie tai, kad šią savaitę aš turėsiu ko valgyti, ir kitą savaitę irgi – savo dalį vis gausiu.Ir tai kur kas daugiau ir kur kas geriau, negu anos pusbadžių dienos Biržuose, kai savaitės vidury, pritrūkus duonos, sviesto, su pluta ar bulve laukdavom pirmadienio, kai atvažiuos kas iš namų, atveš ką. Ir tie ryšulėliai tokie skurdūs – tiek burnų namie, ir tas sviestas taip plonai tetepa, ir mėsos taip greit kubilai ištušta. Ir tada, viską išbaigę, einam su Adolfu per gatves, einam per kinus, krautuves – kad užsimirštumėm, kad nesinorėtų.
Apie tai galvoju dabar, kai girdžiu jūsų gerų dienų prisiminimus, jūsų ilgesius. Ir ne, ne dėl to namo mane traukia, ne. Nieko, nieko to neturėjau, kas visą jūsų gyvenimą darė gražų ir mielą. Nieko to nebuvo.Ir tačiau kažkas buvo – dabar tai aiškiai matau – kažkas buvo, ko rankom neapimsi, kas nesiduoda nei duona, nei pinigu pakeičiamas – kažkas už alkio ir skurdo dar, ko nei burnon, nei į kišenę neįsidėsi. Ir tai įsisunkė giliai giliai, įsismelkė nuo pat vaikystės – žemės kvapas, gimtosios žemės kvapas, gamtos grožis ir žmonių nuoširdūs rankų palietimai; vėjas, lietūs, naktys ir dienos, vasaros, rudeniai – kažkas, ko neapčiuopsi, neapimsi, bet kas labiau traukia dabar negu visa, kas rankose turėta. Ir tai toks ilgesys, kad kartais pamanai, kaip tai ištversi, kaip tai ištveri, kaip tai tokį svorį viduj išlaikai. Ir kiekvieną dieną auga, kiekvieną dieną sunkėja – tas akmuo. Ir nesigėdini jo. Ko aš turiu gėdytis savo ilgesio? Ar tai ne žmogiška savo tėvynės ilgėtis? Ir ar aš tai pakeist galiu, kad žemė taip stipriai veikia, kad. O , daug žmonių, daug negero padarė, bet su žeme, su laukais, su krūmokšniais, su gamta draugais susirišom, ir dabar, toli nuo vienas kito, viens kito ilgimės, viens kitą šaukiam, tiesdami viens į kitą rankas – žemė ir aš, laukai ir aš, laukai, lygumos, upės, žiemos pūgos.
V
Jei Lietuvą vis dar kartais pavadiname namais, tai verta pažiūrėt – ar egzistuoja čia normaliems namams būtinos savybės? Ar vienija Lietuvos namus tikrumo, ilgaamžiškumo, gerumo pajauta. Ar jaučiamas čia draugiškumo, saugumo, švaros, tvarkos, palaimos ar netgi rojaus galimumas. Ar namiškius suvienija tik priešai, atidundėję kokią nors sausio 13-ą – išbandyt mūsų namų pamatų tvirtumą?
O gal čia tik benamių vaikų internatas, kuriems reikia griežto policininko ar kokios vaikų namų direktorės, duodančios saldainių už gerą elgesį?
O gal namai visgi yra (ar bent galėtų būti) ta vieta, kur visi susėda prie stalo ir sutaria – kaip gyvens, ką darys, kas šiemet svarbiau, o ką atidėt šonan.
VI
Esminis namų/namiškių santykių modelis – šeima. Jis, deja, niekad nebūna tobulas, vis gludinasi, prisitaiko, nusišlifuoja, susitaria arba išsiskiria.
Kokie Lietuvos namų (ir joje gyvenančios) šeimos santykiai – gresia skyrybos? Ar tik pasimušame ir vėl susitaikom, nes „jeigu muša, tai myli“?
Jei čia šeima, tai turi būti ir tėtis, ir mama – būtent jie siūlo/modeliuoja šeimos modelį. O vaikai jau auga kopijuodami tėvus.
Gal ir klystu, bet kartais susidaro įspūdis, kad nūdienis Lietuvos namų modelis yra nuolatiniai tėvo ir mamos barniai, muštynės, pašaipos. Amžinas ir radikalus pozicijos ir opozicijos karas, kuris kurį... Ar tėtis mamą, ar mama tėtį? O ką veikia vaikai, matydami tėvų siūlomą gyvensenos modelį? Išvažiuoja, nusigeria arba įsitraukia į kovą ir šoka mielan tautiškan snukiadaužin – mamos arba tėvo pusėje.
Kažkodėl konservatorius labiau įsivaizduoju kaip tėvą, o žaliuosius socialdemokratadarbiečius – kaip mamą. Tokią gudrią, gerą ir kiek pasimetusią mamą, kuri galvojo, kad viena pati tuoj įves šeimoje tvarką, bet paskui kažkaip nepasisekė... Tuoj pasimetė, ėmė meluoti, kad tėvas nori ją nuversti. Net ir kremlius tėvui padedąs. O tėvas žiū jau lipa ant kulnų – „melage, atsiprašyk.“
Ir vieną, ir kitą galima suprast – mamos reikalas taika, kad ir kombinuota, be tolimesnių strategijų, nes tai nesaugu, reiktų daug ką keisti, o kam? Kodėl blogai „po senovei“? Tėvas gi nori keisti, mato, kad pasaulyje jau gyvenama kitaip. O mama „ne“ ir gatava, vis atgal prie vyžų – gerai buvo protėviams, gerai bus ir mums. Nieko nereikia keist. Ir pameluot kartais nieko tokio, nesąmonių papletkavot – juk viskas dėl bendrojo šeimos gėrio. (Jei ką, vaikus galima net ir tėvo perversmais pagąsdint – oi nebus saldainių, jeigu tėvelis mane nugalės. Bus prastos jums, vaikai, Kalėdos...)
VII
Ir visgi labiausi namai – tie asmeniški, kiekvieno širdy. Jeigu juose gera, ramu, jei sutvarkyti/išspręsti bent artimiausi santykiai, galima eit ir su kaimynais atšvęsti Kalėdas, susidraugaut su nedraugiškais, pasidalint, jei kam bėda ar nelaimė. Taigi, namai talpina daug prasmių ir kontekstų.
Man namai – tai šeima, platėjanti, apimanti vis naujus namiškius. Tai tėvai, vaikai, anūkai, ir senelių erdvė, sauganti ir tremties prisiminimus, ir iš jų atimtus, išdraskytus namus; užtat gal tie namai vis dar skauda, pamenant, kaip ir vienų, ir kitų senelių namai buvo atimti, prasidėjus okupacijai. Iš Ručių, mamos tėvelių, atimti net du kartus – vežant į Sibirą pirmą sykį, o grįžus ir vėl pasistačius Piniavoj būstą, viskas buvo atimta darsyk. Seneliai taip ir baigė gyvenimą „čigonaudami“, ateidami nakvot tai pas vieną vaiką, tai pas kitą. Negalėjo net kartu gyventi, tiesiog netilpdavo abu virtuvėj ant sudedamos lovos.
Močiutė, išgirdusi kieme Raudonosios Armijos prospekte pypinančią šiukšlių mašiną (buvo tokia šiukšlių išvežimo sistema sovietmetyje), čiupo virtuvės peilį ir bandė žudytis, nes jai pasirodė, kad ir vėl veš. Matyt, pirmasis išvežimas į sibirus irgi buvo atliktas su panašiu papypsėjimu.
P.S.
Jonas Mekas apie namų geną: „Kiekvienas kraštas, kiekviena kultūra turi savo gaires. Tai lyg karoliai, kurie susideda iš įvairių brangakmenėlių, kurie ir apibūdina šiuos karolius. Kultūra... Aš nežinau, ar praeitis yra pozityvu ar negatyvu. Mes jau nei rašom nei galvojam, kaip Donelaitis ar kiti... Bus daug kas visiškai kitaip, kai dar už penkiolikos metų pasižiūrėsim į dabartinius savo geriausius poetus, dailininkus, filosofus, menininkus...
Ir nežinau, kiek įtakos mums darys visa tai, kas yra praeity. Mes nenorim išmest. Mes laikom. Mums dar labai brangu. Bet mes vis tiek esam jau visai kitur.. Panašiai kaip vaikai auga ir žiūri kaip tėvai elgiasi – taip ir mūsų kultūra dabar žiūri, kas yra praeity. Mes trupučiuką imituojam tėvus. Tas veikia mus taip, kaip tėvai turi įtakos vaikams. Bet jau vaikų vaikai imituos savo tėvus, nebe senelius.
Visą laiką viskas keičiasi. Kai raketa skrenda į kosmosą, į mėnulį, į erdves – numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai, kas nukrinta, į dulkes pavirsta. Nukrenta ir pranyksta, pasidaro vėl žemės dalis. Tai tokia realybė ir nieko negalim išlaikyt, sulaikyt. 2000 metų bandėm kaip nors išlaikyt, o po to jau nebegalim išsaugot. Evoliucija vyksta savy. O visi ten menai, paveikslai, ar net bažnyčios... Viskas į dulkes.
Bet liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduj – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugom. Ten visas mūsų galvojimas, sudėtis vidinė yra apspręsta, nuspręsta to išsivystymo.
Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeist pačios viršutinės dalies to medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai, kaip Lietuva. Niekas negali to pakeist. Nei prancūzai, italai ar anglai...
Dabartinė karta yra subtiliausia, nesvarbu į kurią pusę nuėjo. Gali išsigimt, gali eit žemyn, gali eit aukštyn. Bet vis tiek ji subtiliausiai reprezentuoja tai, kas dabar yra Prancūzijoj, ar Italijoj, ar Ispanijoj, ar Lietuvoj.
Mes patys reprezentuojam tą lietuvišką sielą. Donelaitis, Daukantas, K.Binkis ar Galdikas reprezentavo lietuvišką sielą... Dabar prieinam prie Jurgio Mačiūno, Vilius Orvido – jie tikrai išreiškia tą Lietuvos sielą subtiliausiai, giliausiai. Ir tada prieini prie kitų menininkų, poetų, o kartais ir prie labai paprasto, kasdienio žmogaus. Bet jų nėra daug. Nes jie giliausiai, turtingiausiai išreiškią tą momentą, tą tašką, kuriame yra mūsų civilizacija, kultūra. Jie geriausiai, subtiliausiai išreiškia apibūdina ir inkorporuoja. Todėl svarbu, kad mes susipažintumėm, žiūrėtumėm, turėtumėm. Ir išsaugot reikia tiek, kiek tik galima.
Kodėl tiek pinigų mokama už deimantą? Nes jie yra reti, labai brangūs. Tai koncentruota energija, kuri užkrečia ir kitus ta energija. Todėl mes visada norim (ir reikia!) išsaugot mūsų geriausius menininkus. Turėtumėm būt atviri tai energijai. Tai aš vėl už Orvidą, už Jurgį Mačiūną, už visus poetus, menininkus, filosofus, šventuosius, tie kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė... Jie rizikavo gyvenimu, mirė laužo ugny kaip eretikai. Bet jie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė nei paprastai yra. Ir todėl Jurgis, Orvidas, ir visi kiti yra labai svarbūs.“
(iš senesnių Jono Meko ir VVL pokalbių)
