Aptarime būta minčių, kad reiktų bandyti tuos dar likusius partizanus kaip nors įamžinti, nufilmuoti. Gal, tarkim, organizuoti po visą Lietuvą moksleivių vasaros kino stovyklas, užfiksuoti bent mobiliaisiais ar kaip, nes kiekvieno liudijimas unikalus, išskirtinis.
Šiandien sužinojau, kad nebėra ir Ąžuolo, iškeliavo pas Vanagą, Dzūką, Daumantą ir kitus ginklo brolius. Ačiū Tau, tvirtas ir garbus žmogau.
Filmo „Trispalvis“ motto buvo šie Ąžuolo ištarti žodžiai:
„Kaip beveik kiekvienoj tautoj, taip ir lietuvių – yra idealistai, materialistai ir prisitaikėliai. Aš nesu materialistas, aš nesu prisitaikėlis, aš būsiu tiktai karys. Aš priešinsiuosi visą laiką.“
II
Ieškodamas informacijos apie šį tylų žmogų, radau senoką rašinį „Pilviškių“ krašto laikraštyje. Jame aprašyti pagrindiniai Ąžuolo gyvenimo ir kovų momentai, kuriuos verta prisiminti, ypač šiandien:
„Kai Pilviškių gimnazistai mane pakalbino imtis pogrindinės veiklos, man nereikėjo laiko apsigalvoti. Aš žinojau, kas esu, ko noriu ir ką privalau daryti“, – prisiminimus suvalkietiškai dėstė šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis A.Kasperavičius. 1944-ųjų pavasarį grupė jaunuolių Šešupės saloje, netoli nuo elektrinės, davė priesaiką ir įsitraukė į pogrindinį darbą. Natangų, išnykusios baltų genties, vardu savo būrelį pavadinę vaikinai perrašinėdavo partizanų laikraščius, naktimis juos ir įvairius atsišaukimus išnešiodavo.
„Reikėjo, kad žmonės žinotų apie esamą padėtį, boikotuotų okupantų rengiamus rinkimus“, – prisiminė A.Kasperavičius. Atsišaukimuose būdavo partizanų įsakymai, kreipimaisi į jaunuomenę, mokytojus, kolaborantus, paaiškinimai, kodėl vienam ar kitam šnipui įvykdytas mirties nuosprendis ir pan. Jais būdavo pažymimos tautinės ir religinės šventės, aiškinama šių prasmė ir būtinybė išsaugoti tradicijas.
1946 m. artėjantis prie pilnametystės A.Kasperavičius davė karinę priesaiką ir tapo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 69-osios kuopos Pirmojo natangų būrio nariu, partizanu miesto sąlygomis. Miesto partizanais pokariu buvo studentai, aukštesniųjų technikos mokyklų moksleiviai, gimnazistai.
„Tik tada mamai pasakiau apie savo pogrindinę veiklą. Verkiančią ją stengiausi nuraminti sakydamas, kad jūs, tėvai, esate tautos patriotai, džiaukitės, kad ir jūsų sūnus juo bus“, – pasakojo A.Kasperavičius. Tada jis dar nežinojo, jog tėvų ūkyje, Jurgelių kaime, pasislėpę šiaudų stirtoje dienodavo partizanai. Apie tai tėvas, buvęs carinės kariuomenės karininkas, sūnui papasakojo tik prieš mirtį.
Partizanaudamas miesto sąlygomis, A.Kasperavičius „užsidirbo“ pirmą drausminę nuobaudą. Jaunuolis drauge su bendramokslėmis stengėsi perduoti kelintąsyk areštuotam gimnazijos auklėtojui maisto. Kadangi šita rizikinga veikla buvo savavališka, rinktinės vadovybė vaikinui pareiškė papeikimą už drausmės nepaisymą.
Pirmąjį kovos krikštą partizanas gavo 1947 metų rudenį.
Pačioje 1947-ųjų pabaigoje A.Kasperavičius-Ąžuolas Jurgelių kaime buvo areštuotas, nes atsirado išdavikas. Suimto partizano laukė žiaurūs tardymai ir kankinimai Kybartuose.
Kadangi vaikinas nepalūžo, neišdavė savo įsitikinimų ir bendražygių, už akių buvo nuteistas mirties bausme. Pavasarį nuosprendis sušaudyti buvo pakeistas.
A.Kasperavičius gavo 25 metus griežtojo režimo lagerio Kazachstane, kurį laiką neturėjo teisės grįžti į Lietuvą.
Šitas apribojimas savaip pakreipė vyro gyvenimą laisvėje: ne vienus metus jis darbavosi laivyne.
Žvelgdamas atgal į praeitį buvęs partizanas svarstė: „Šitas karas prasilaikė 10 metų. Jis būtų prasilaikęs dar ilgiau, 20 ar 30 metų, jeigu nebūtų savi pradėję išdavinėti.“ Kita vertus, vyriškis įsitikinęs, kad pogrindinė lietuvių kova su okupantais vyko iki pat tautinio atgimimo ir niekada nebuvo nutrūkusi. „Juk į užsienį eidavo kunigų laiškai, o mes, buvę partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, tyliai susitikdavome dar prieš atgimimą“, – kalbėjo A.Kasperavičius.
III
Kai pabaigiau filmą „Trispalvis“, svajojau išleisti filmo herojų prisiminimus – ištisai, nes filme jų tik nuotrupos. Deja, jokios paramos tada nei Lietuvoje, nei už Atlanto nepavyko rasti. Tad šiandien dalinuos bent keliais a.a A.Kasperavičiaus-Ąžuolo prisiminimų žiupsneliais:
„Keturiasdešimt penktų metų pavasarį Šešupės saloje priėmėme priesaiką. Mūsų buvo gal dešimt narių, toje pogrindinėje organizacijoje. Mums paskirtos užduotys – maisto rinkimas po kaimus, platinimas spaudos ir jos rašymas. Kabinome ir skelbimus, pagrasinimus. Laikraštėlius naktimis išnešiodavom, klijuodavom. Taip pat stengėmės padėti vyresniesiems, kurie organizuoja visą tą pasipriešinimą, toks jau buvo mūsų nusistatymas prieš sovietų okupaciją.
Kada buvo sulaikytas mano tėtis, aš pasitraukiau į partizanų būrį. Tai buvo Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, šešiasdešimt devinta kuopa. Tėtį po poros savaičių išleido, man vadovybė liepė grįžt atgal į namus ir tęst mokslą gimnazijoj.
Mums buvo pasiūlyta stot į partizanų gretas, bet miesto sąlygomis, kadangi mes turėjom veikiančius savo dokumentus, pasą, mokinio pažymėjimą. Praėjau jaunesniųjų vadų kursus ir keturiasdešimt šeštais metais, rugsėjo pradžioje priėmėm priesaiką. Nuo to laiko buvau priimtas į Tauro apygardą, Žalgirio rinktinę, šešiasdešimt devintą kuopą, pirmą natangų būrį.
Aš tik pasakiau mamai, o mama iškart du mažuosius vaikus pasiėmė su savimi – ir į savo tėviškę, į savo kraštą. Ji prie manęs net neverkė, bet greitai atsitraukė, tik mačiau, kad ji jau visa ne tokia. Dar išvažiuojant mama priėjo, į kaktą pabučiavo, sako: – „Aš jaučiau visą gyvenimą, kad tu tiktai toks būsi.“
Tuoj pat gavom užduotis – miestuose ir kaimuose gyvenančių išdavikų iššifravimas. Sužinot, kur jie gyvena, jų adresus, viską. Ir pirmiausiai jie buvo įspėjami, kad nebebendrautų su tarybiniu saugumu. Stribams, kurie buvo įstoję, sakydavome, kad atiduotų ginklus ir nedalyvautų toj srity. Buvo perspėjami du kartus. Po dviejų kartų jeigu nesiliaudavo, savo veiklą tęsdavo, karo lauko teismas juos teisdavo. Mes gi negalėjom turėti kalėjimų ar šiaip kokių vietų, kad galėtume juos laikyt ir teisti ilgesnį laikotarpį. Tiems, kuriems turėjom įvykdyt bausmę – jų niekuomet nešaudydavom prie šeimos narių. Išveždavom į neutralią vietą, kad nieks nematytų, ir ten viską atlikdavom. O lavonus paslėpdavom, užkasdavom tiesiog į žemę.
Buvo tokia išdavikė, jos pavardė Legotienė. Ji su visa šeima kaime gyveno ir išdavinėdavo. Kada partizanai sužinojo, iškart galvojo, kad tai jos vyras išdavinėja. O kada jis jau buvo sunaikintas, man ten neteko dalyvaut. O kai Legotienė persikėlė į Marijampolės miestą, tada man jau teko dalyvaut likviduojant ją. Išdavikų žala – labai didelė. Atėjęs svetimtautis jis gi nieko nežino. Tai va, jeigu šitas karas prasilaikė dešimt metų, tai būtų prasilaikęs ir dar ilgiau. Gal būtų dvidešimt ar trisdešimt metų, jeigu nebūt savi pradėję išdavinėt.
Kad mes – kaip būsimi vadai – įgautume daugiau patirties, partizanai kviesdavo į įvairius mūšius. Tai čia jau buvo keturiasdešimt septinti metai. Kadangi išvežtų žmonių gyvuliai buvo suvaromi į Antanavo valstybinį ūkį, tai sykį gavome užduotį iš to ūkio pasiimt gyvulių, pasiruošt žiemai, kad turėtume maisto. Spirito cisternas sušaudėm ir spiritą išleidom į Šešupės upę, pasiėmėm tik keturis bidonus po dvidešimt litrų, nes reikalinga ir vaistam. Įsivarėm gyvulių, dabar tiksliai nepasakysiu skaičiaus, koks ten buvo. Ir dvylika stribų suėmėm. Visi tie stribai, kurie buvo anksčiau perspėti ir nesiliovė – jie buvo sunaikinti. Man neteko dalyvaut juos sunaikinant, o kiti buvo tik perspėti ir paleisti. Iš tų paleistų gal tik vienas atsisakė savo veiklos, grįžęs atidavė ginklą valdžiai ir atsisakė dalyvaut stribų veikloje.
Keturiasdešimt septintais metais, gruodžio trisdešimt pirmą aš buvau suimtas. Tą dieną ėjau į Pilviškius, į valsčių, su užduotim. Aš ėjau paimt pyliavas, lapelius ir pasams blankus. Mūsų būrį išdavė Leonas Pališkis. O, prisiminiau pavardę. Jis anksčiau buvo mūsų būryje ir mokėsi Pilviškių gimnazijoj. Bet jis nežinojo, kad mes jau esam partizanai miesto sąlygomis. Ir mes buvom išduoti. Visas mūsų penketukas buvo išduotas, kaip pogrindininkai. Jau va – man iš namų tik išėjus, aš pasikėliau į kalniuką ir pajutau ranką ant peties. Ir kada pasisukau, iškart pamačiau, kad karininkas stovi ir į mane nukreiptas kulkosvaidis. Bet tada dar nepajutau nieko blogo. Aš gi nežinojau, kad jau esu išduotas. Pasas pas mane yra, mokinio pažymėjimas yra, o jis dokumentų neprašo – veda atgal namo. Parsivedė namo ir kratė klojimą. Ir ten jau mane pradėjo tardyt.
Per pirmą tardymą va šitos kojos didžiojo piršto netekau... Su šautuvo buože, kada pakėliau koją ant slenksčio lipt, tai kareivis su šautuvo buože ir kirto. Tai trečią dieną man leido nusiaut, o kai nusiaviau, tai ten jau tik pūliai ir nagai – viskas, kas jau ten liko iš piršto.
Mušdavo tardytojas tardymo kabinete. Veždavo į štabą, ten guldydavo į lovį, apvilkdavo „rubaškę“, suverždavo, apipildavo vandeniu. Šalia stovėdavo gydytojas. Kada jau pradedi netekt sąmonės, tada staigiai atleidžia, atriša tą rūbą, nes „rubaškė“ gi spaudžia tave ir tu tiesiog nebegali kvėpuot. Tokių mušimų kaip nulupti nagai ar kažką, aš jau neskaitau. Nes ta „rubaškė“ atimdavo visas jėgas.
Antras būdas, kurio jau nieks neatlaikydavo – paguldo į lovį, prie padų prideda lentą ir į tą lentą kerta su kūju. Su kūju kada kerta – iškart smūgis į galvą. Čia jauti visą skausmą. Tai pirmą sykį, po antro smūgio sąmonę praradau, o antrą sykį jau po pirmo.
Iškart mes nė vienas nieko neprisipažinom, kol nepradėjo kažkas išdavinėt visus mūsų darbus. Iš mūs pačių vienas... Aš su juo gavau akistatą. Aš buvau paguldytas lovy, jau mane su ta „nagaika" trečią sykį mušė, jau ten ant nugaros buvo tik vien šašai.
Beveik keturis su puse mėnesio vyko tardymai. Po to perskaitė bausmę. Pirmas straipsnis – tėvynės išdavimas. Antras straipsnis – kova su ginklu. Ir vienuoliktas – tai grupiniai. Ir žmogus, kuris perskaitė – paskui prisistatė: „Aš esu Legotas, mano motiną jūs nušovėt.“ Jis turėjo kapitono laipsnį, dirbo saugume. Ir perskaito: – „Jums paskirta aukščiausia mirties bausmė sušaudant. Kadangi mirties bausmė jau panaikinta, jums pakeičiama į dvidešimt penkis metus, ypatingo lagerio, penkiems be teisių ir penkiems tremties.“
P.S. Pasakojama, kad Ąžuolas iš Kazachstano tremties į Lietuvą parėjo pėsčias.
