I
Taigi, tų partizaniškų filmų/spektaklių, knygų, koncertų reikėtų žymiai daugiau – bent jau dėl trijų priežasčių. Pirma kiek paprastesnė: kad išmoktume kurti brandžius istorinius filmus. Siekiant tokio tikslo, panašių filmų (eksperimentinių, dokumentinių, vaidybinių – trumpo metražo, ilgo) turėtų būt kuriama daug. Bus geresnių ir blogesnių, kol atsiras modernesnės „istorinio kino klasikos“ pamatas. Nes gi dabar be sovietmečiu kurtų „Herkaus Manto“, „Skrydžio per Atlantą“, „Jausmų“ ar „Niekas nenorėjo mirti“, naujesnės kino kalbos kol kas vis dar nerasta. Nes tiesiog nekuriama tokių filmų, tada nėr iš ko pasimokyt, išaugt.
(Retsykiais pakamuoja klausimas – kodėl lenkai modernaus istorinio kino naratyvo kartelę jau seniai peršokę, o mes vis dar treniruojamės? Bet tai gal jau kito rašinio tema...).
Antroji priežastis – istorijos iškraipymų tiesinimas. Ne paslaptis, kad smogikams vadovavusi valstybė nori, kad jų veikla būtų pateikiama kaip didvyriška, o partizanų priešingai. Lygiai tokia pat žeminanti melaginga kino propaganda siunčiama ir Ukrainos gynėjų adresu. Į minkštas galias mes turime atsakyt, ir ne pavieniais filmukais.
Ir trečias argumentas kurti istorinius filmus: susidūrimas su šia tema, patyriminis partizaniškos kovos, psichologijos artumas stipriai keičia žmogų, ypač jauną. Ypač berniuką, vaikiną.
II
Savo organizuojamose kino stovyklose pastebėjau, kad iš partizaniškų stovyklų berniukai išvažiuoja gerokai suvyriškėję, susigaudantys, kas yra tėvynė ir kas turėtų būt daroma, jeigu jai kas nors grasintų. Jei Klaipėdoj ar kur kitur netikėtai atsirastų „mandagių“ žalių okupantų.
Beje, tokiose stovyklose pasikeičia ne tik jaunuolių pilietinis nuovokumas, bet ir vyriškumo samprata apskritai: vyras tai karys, globėjas, garbė, jėga ir jautrumas. Ne prisitaikėlis, ne primityvus mergišius ar svaigaus gyvenimo plevėsa.
Kartais stovyklose būna ir itin problemiškų vaikų, iš sudėtingesnių šeimyninių aplinkų ar iš viso užaugusių be tėvų, mėgstančių pasikeikti, pakvailioti. Pasivaikščioję dėvėdami partizano uniforma, susitikę su tikru partizanu (Jonu Kadžioniu-Bėda, pvz.,) tokie keičiasi tiesiog akyse, kvailystės ir keiksmai dingsta: „Juk tuoj reiks vaidint partizaną, o partizanas negali būt toks...“
III
Kartais galvon šauna mintis, kad sovietų okupacija atliko proto, ryžto amputaciją, savotišką mentalinę vyriškumo kastraciją. Juk buvo išžudyti vyriškiausi vyrai, laisvę branginę labiau nei vergystę ir gyvenimą prisitaikius, meluojant, bijant. Nebijoję guldyti galvas. Užtat dabar ir turim tai, ką turim... Apie tai savo dienoraštyje skaudžiai bylojo ir partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas:
1949 kovo mėn. 24 d.
[...J Baigęs rašyti, sėdžiu prie stalo su savo nesibaigiančiom mintim. Stebiu šeimininkų šeimą. Kaip vis dėlto vargingai gyvena mūsų ūkininkai ir kiek daug dar reikia, kad jie galėtų gyventi kaip Vakarų ūkininkai. (...) Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas — samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone, tarytum, atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt, liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...
Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams arų nesuprasti! Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti.
(...) Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?
Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui, Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.
Bunkeryje visi miega. Tik aš vienas budžiu su savo nesibaigiančiomis svajonėmis. Mintys kaip paukščiai skraido, ir į krūtinę įsilieja karštos bangos...
IV
O kad šiuolaikiniai vaikai, jaunuoliai pajėgūs imtis ir itin rimtų partizaniško kino pabandymų, rodo šiedu jaunatviški filmai: pirmasis „Žemės broliai“, sukurtas pernai su įvairiataute moksleivių komanda – iš Visagino, Šalčininkų, Nemėžio, Kauno ir Vilniaus. Muzikiniame filme, sukurtame pagal I.Narkutės dainą (ž. partizano ir poeto Broniaus Krivicko), bandoma atkurti partizanų vadų Juozo Lukšos-Daumanto kelionę į Vakarus, per geležinę sovietinę sieną, kuomet žuvo bemaž visi jį lydėję partizanai.
Antrasis filmas „Apie Vieversį“, kuriame skamba Gedimino Storpirščio daina (ž.S.Gedos). Filmas sukurtas kino stovykloje šią vasarą. Čia naujieji kinematografininkai pabandė persikūnyti į įvairius pokario personažų vaidmenis – ne tik partizano, bet ir stribo, partizanus išdavusio ūkininko, rusų karininko, vokiečių kareivio.
