(Aišku, ir seni, laiko patikrinti klounai taip pat gerai, publika jau įpratusi prie jų senamadiškų triukų, mėgsta juos ir atpažįsta kaip savus. Cirke didelės, radikalios revoliucijos kitąsyk net negerai, nebent palaipsniui.)
Kino režisierius F.Fellini atsiminimų knygoje yra aprašęs dominuojančią klasikinę cirko klounų porą – rusvaplaukis klounas („rižas“) ir baltasis. Jie esą dualistinės mūsų prigimties (pasąmonės ir sąmonės) išraiška: chaoso ir tvarkos, žaismės ir taisyklių, kairės ir dešinės... O nuolatinė jųdviejų priešprieša būtent tai ir simbolizuoja, teikdama žiūrovui tapatumo džiaugsmą.
Rusvasis, susivėlęs, mėlynanosis cirko klounas – kokie jo atpažinimo ženklai? Netvarka, chaosas, bomžiškumas, taisyklių nepaisymas ir jų laužymas. Taipogi smagaus, netgi girtuokliško gyvenimo deklaravimas – linksmybės, mieli melai, bohema, patvoriai... Tai atspindi mūsų menišką, jautrų ir nebręstantį vidinį vaiką, visą gyvenimą trokštantį laisvės: bėgt iš namų ir prieštaraut tėvams.
Baltasis klounas – diametraliai priešingas „rižajam“, jam būdingos griežtos taisyklės, reglamentas, tvarkingas atrodymas, kontrolė. Ir nuolatinis pamokslavimas „rižajam“. Tai jau suaugęs artistas, tarsi mokytojo ar tėvo archetipas, kurio gyvenimo vaidmuo – minėtąjį rausvaplaukį bomžiuką perauklėti.
Aišku, žiūrovai dažniausiai yra „rižojo“ pusėje, nes tai atspindi ir jų užspaustą laisvės, priešinimosi, anarchijos būvį. (Be to, ryžasis neša „tyro“ girtuokliško liūdesio tvaiką, kurį baltasis stropiai slepia. Taigi „rižasis“/silpnasis kitąsyk iššaukia ir didesnę žiūrovų/rinkėjų atjautą, ko apie baltąjį nepasakytum.)
Perkeliant šią dualistinę cirko personažų paralelę į personifikuotą kasdienybės psichologiją, galima būtų teigti, kad kiekviename iš mūsų gyvena abu personažai, tik dažniausiai kuris nors vienas būna antrojo nuslopintas. Sėkmingiausias atvejis, kai abudu – baltasis ir „rižasis“ – gyvena atvirai kartu, be dominuojančiojo... Nebijodami pasirodyt kartu ar net padraugauti, pažaisti, sukurti iš savo vidinio dualistinio pasaulio akivaizdų cirką.
Jeigu šiuo aspektu peržvelgtume ir sėkmingesnius mūsų politinio cirko veikėjus, daug kur aptiktume būtent tokias politines dviejų klounų poras; turbūt jos ir lemia ilgalaikiškesnę sėkmę. Tarkim, buvęs prezidentas A.Brazauskas – jis, regis, buvo pakankamai rusvaplaukis, nuklystąs į šonus, pasismaginąs, netgi pakombinuojąs, dėl to daugeliui paprastų žmonių toks savas. O šalia savęs turėjo griežtą, baltą, vaikščiojantį taisyklių rinkinį – G.Kirkilą.
V.Adamkus būtų labiau lyg ir prie baltųjų, tik jis neturėjo baltiesiems būdingo griežto žinojimo ir valios primetimo kitiems, kaip ir kas čia turėtų būt. Gal šis prezidentas ir buvo tas sėkmingiausias Lietuvos variantas – „du viename“?
(O gal visgi prezidentas turi būt griežtas ir reikliai baltas, kaip pvz., dabartinė prezidentė? Gal jo būtent toks ir yra vaidmuo? Nors D.Trumpas Amerikoje parodo, kad pakankamai sėkmingas gali būt ir rižojo prezidento variantas.)
Kokie kiti mūsų politikai, jeigu žvelgtume į juos pro cirko artistų prizmę? S.Skvernelis – akivaizdžiai rausvaplaukis, tai paliudija netgi komiška misterio Bino išvaizda bei linksmybės privatesnėje viešoje erdvėje, kur policininkų tautosakos pokštai bei stikliukų nuotraukos daro šį patrakėlį artimą bomžiškesnės, chaosiškesnės prigimties mėgėjams.
R.Karbauskis lyg ir bando būt baltesnių taisyklių rinkinys – gal ir būtų, bet jo gretutiniai nuėjimai kairėn ir įvairūs melai bei nuolat regimų sąmokslų kliedesiai visgi artina jį prie neracionalaus ir neartikuliuoto „rižojo“.
S.Skvernelio ir R.Karbauskio pora – naujas variantas mūsų politinio cirko padangėje: dviejų rausvaplaukių klounų tandemas, atnešęs gaivaus nesistemiško cirkiškumo politikon. (Jų kompanijoje baltieji klounai manding būtų – A.Veryga ir A.Širinskienė.)
Konservatoriai yra amžinojo baltojo klouno pozicijoje. Jei jie rastų kompanijon kokį ryškų ryžesnį pavaduotoją ar šiaip matomą sveikai bohemišką, taisyklių neįkalintą populiarų žmogų, tikėtina, kad ir sėkmė būtų gerokai didesnė. Galgi net galima pabandyti sąmoningai akumuliuotis vidinius „rižus“ resursus – tarkim, koks nors Gabrielius užsiaugintų ilgus plaukus, į Seimą pradėtų vaikščiot su megztiniu, kartais parūkęs live alubaryje surengtų; o A.Kubilius prisimintų hipių laikus ir imtų tranzuot savaitgaliais per Lietuvą link jūros, su alaus buteliuku rankoje – atsipūsti po darbų Seime.
Šiaip ar taip, rižųjų klounų simpatikų skaičius postsovietinėje Lietuvoje yra gerokai didesnis nei baltųjų. Ir tai rimta. Reikia „surižėt“ nors truputį, išsitraukt paslėptą vidinį rižą vaiką/vatniką, jei norima laimėt rinkimus, nes baltuosius, deja, myli tik sąmoningesnė mažuma.
Ir dar viena savybė, kuri skiria ryžus nuo baltų – balti dažniau yra apčiuopiamo, mokslinio proto vergai, knygų ir žinių fanai, ne patirties... Kitąsyk net netikintys, dargi besišaipantys iš įvairių mistiškesnių, paslaptingesnių dalykų. (Akivaizdu, kad iš horoskopų, tikėjimo ar homeopatijos pasityčiot baltajam klounui – tiesiog gero tono reikalas. O didžioji rinkėjų dalis gi visiškai mielai naudoja būtent tai, ką atmeta baltieji...)
P.S. Nežinau prie kurių klounų priskirti tūlą V.Uspaskichą – panašu, kad tai mišinys abiejų. Jis nubėga ir kairėn, ir dešinėn. Nusprūsta šonan, paskui grįžta su kostiumėliu, susišukavęs, išsilaižęs ir pamokslauja, kaip mums čia dabar gyventi teisingai. Viktoro potraukis mistikoms sakytų, jog esama rižojo, tačiau noras pamokslauti, gydyti bei išganyti paklydusių žiūrovų sielas – jau baltojo klouno reikalai. Gal jis irgi du viename?
Tiek šįkart apie cirkus.
