I
1889 metų vasario 16-ąją Bulgarijoje miršta Basanavičiaus žmona Gabrielė Eleonora Mohl, didžioji jo gyvenimo meilė. Basanavičiaus atsiminimuose randamas skaudus šio įvykio aprašas:
„Vasario 16 d. iš ryto prie karščio 38,5 respiracijų turėjo 65-80 minutėje ir po pietų mano glėbyje pasimirė, pragyvenusi 26 metus, 2 mėnesiu ir 23 dienas. Quiesce in pace, carissima mea! Taip aš užrašiau, mylimai mano Ellei akeles užmerkus. Jai persikėlus į kitą, rasi laimingesnį gyvenimą, baisus peršulis, liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir mano omenyje liko ant visados neužmirštamoji, idealė Ellės esybė ir meilė. Išsipildė jos spėjimas, ką ji savo dienyne buvo rašius: jog pas savo motiną į kapus neilgai trukus iškeliausianti.
Tik gaila, kad negalėjo pilnoje to žodžio prasmėje savo tikslo pasiekti – atsigulti šalia motinos neteko jai, nes ji liko svetimoje jai bulgarų žemėje. Kadangi katalikų dvasiškio neturėta, tai laidotuvės su bulgarų popais ir jų atlikta: ant duobės kranto karstą užvožiant, iš užpakalio stovėjęs bulgaras atkreipė mano atidą į reikalą įdėti karstan kokį pinigą, nes pas bulgarus yra likęs labai gilios senovės paprotys, kad lavonams, juos laidojant, duodama drauge pinigai – ką aš ir padariau.“
Taip liūdnai (ir kol kas privačiai) startuoja vasario 16-osios data, šįsyk pažymėta Basanavičiaus žmonos Ellės netektimi. Bet po 29 metų (1918–aisiais) Basanavičius Ellę prikelia. Nebe žmogaus, o valstybės – Lietuvos – pavidalu.
Trečią kartą dangaus vartai prasiveria irgi vasario 16-ąją: po devynerių metų, 1927 metų vasario 16-ąją pas Gabrielę iškeliauja ir pats patriarchas, sutvarkęs žemiškuosius reikalus.
II
Vasario 16-oji tampa svarbia data ir Lietuvos partizanų kovose. 1949 metų vasario 16-ą dieną Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimama Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Ją pasirašo aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracijoje, tarp daugelio punktų, yra ir šie:
(...)
3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika.
4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotinais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.
6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui, įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji Tautos Taryba.
7. Laikinąją Tautos Tarybą sudaro: visų vieningoje vadovybėje Lietuvoje ir užsienyje kovojančių sričių, apygardų, rinktinių, aukštųjų mokyklų, kultūrinių, religinių organizacijų bei sąjūdžių ir tautoje atramą turinčių politinių partijų atstovai, prisilaikant proporcingo atstovavimo principo.
8. Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.
(...)
14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.
15. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams.
16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.
17. Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.
III
Tą pačią dieną, kai partizanų vadai Lietuvoje pasirašinėja Deklaraciją, vienas jų – Juozas Lukša-Daumantas minėtos deklaracijos nepasirašo, nes tądien yra ne Lietuvoje.
Tą dieną jis Prancūzijoje rašo laišką savo mylimajai Nijolei Bražėnaitei, kurią neseniai sutiko Paryžiuje, kuomet atvyko į Vakarų Europą, kirtęs geležinę Sovietų Sąjungos sieną. Įsimylėjėliai negali dažnai susitikinėt, kadangi Juozas intensyviai ruošiasi sugrįžti į Lietuvą su dviem lietuvių žvalgų-desantininkų grupėm. Tad pagrindinis bendravimo būdas lieka laiškai:
Paryžius, 1949.2.16
Mano Brangioji Niliuk,
Nežinau, ar ir Tu šią valandą skendi tokiam nykume, kaip ir aš? O gal Tu rami, priešpietines savo nuotaikas man perdavus. Noriu tikėt, kad šią rėkiančią tuštumą manyje sukėlė aplankymas Tavęs, o gal pabudo 16-tos Vasario nuotaikos.
Ieškau ir nesurandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur jau privalau būti. Metai su kaupu nežinios kankina mano sąžinę. Metai su kaupu, kai paskutinius savo pėdsakus palikau kruvinuos tėviškės dirvonuos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas, noriu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių. Tik gaila to, kas nebaigta pasiekti. Tai šios Vasario 16-tos proga!
Įsimylėjėliai negali dažnai susitikinėt, kadangi Juozas intensyviai ruošiasi sugrįžti į Lietuvą su dviem lietuvių žvalgų-desantininkų grupėm. Tad pagrindinis bendravimo būdas lieka laiškai.
Mudu šiandien kalbėjom apie kantrybę. Leisk man papasakoti ir apie ją tenai. Menu, vieną ankstyvą pavasarį atšliaužia į mūsų urvą ryšininkai ir štai kokias gaunu žinias:
Šiandien 9 val. ryto 200 rusų apsupo Šarūno slėptuvę. Po kelių valandų kautynių slėptuvėj gynęsi partizanai nusižudė. Tie patys rusai prie slėptuvės pas pil. B. aptiko ryšininkes Jūratę ir Ramunę. Jūratė, išsitraukus pistoletą, sužeidė vieną rusą ir nusišovė. Ramunę pavakariop pusgyvę rusai atvedė į Pakuonį su tardant sulaužytais sąnariais...
Garliavos štabui pavyko gauti iš Pakuonio ir Garliavos valsčių naujai išvežtinų gyventojų sąrašus... Vakar iš Kauno kalėjimo 3000 kalinių išvežti link Vilniaus. Maždaug trečdalis nebepaėjo... Tokios tai buvo ryšininko naujienos. Užsisukau BBC. Tačiau – nieko džiuginančio. Vis dar užmerkę akis mūsų košmarui konferuoja su mūsų budeliais.
Įsijausk, Niliuk, į aną dalinio vado padėtį – ir kokį matą pasiūlysi jo ištvermei ir jo kantrybei? Ką sakyt ir kaip instruktuot kovotojus, kurie nematydami jokios dar laisvės properšos skaičiuoja savo kovos dienų likučius? Ką patart ir kaip paguost bet kurią šeimą, kurią nueini perspėt, kad slėptųsi, nes ryt veš, kai vakare įslenki į jų lūšnas? Kokias priemones naudoti nušluostyt ašaroms ar sumažint skausmui širdies, kai nueini pranešti šeimai, kad vakar susisprogdino brolis, sūnus, tėvas, kad sesuo ar duktė jau greit nepareis, nes sutrupintais sąnariais ją link Kauno išvarė?... Tai sąlygos, su kuriom taip pat reikia susidoroti žmogiškai prigimčiai ir žmogiškai kantrybei.
Tokia tai buvo padėtis prieš vienerius su kaupu metų. Ir vėl praėjęs laikotarpis padėtį pakeitė ne kitaip, kaip tik didesnio skausmo, kančių ir ašarų kryptim. Ana buvus ištvermė jau atsilikus pagal nūdienę.
O kad jau po dvyliktai, tai tik sudiev, Niliuk, galiu pridėt.
Bučiuoju – Juozis
IV
Darsyk partizaniškuose reikaluose paminėtą vasario 16-ąją randame partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščių „Daugel krito sūnų“ pradžioje:
„Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei A u k s u t e i, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės. Mano troškimas yra matyti, arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, Auksutė neliks apleista ir užmiršta, kad jai neteks visą gyvenimą vilkti sunkią ir juodą skriaudžiamos našlaitės dalią, tikėtis, kad jai bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais.
A. Ramanauskas-Vanagas
1952 m. vasario 16 d.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V. Landsbergis: Tėviškės siela
