Antrasis būdas – kalbėti apie šviesius dalykus, rodyti ir gražiąsias mūsų buvimosi Lietuvoje puses – mažiau populiarus. Jis dažniau atmetamas, akcentuojant jo „sovietiškumą“, paviršutiniškumą ar tautinį propagandiškumą.
(Čia aišku slidi riba tarp kokios nors pozityvios, bet visiškai mėgėjiškos „Naisių vasaros“ ir profesionalios, atsiminimuose teberusenančios J.Grušo ir J.Jurašo „Barboros Radvilaitės“... Šia prasme viltingai laukiamas naujasis D.Ulvydo filmas „Emilija“, gal jam pavyks kine sugrąžint kilnesnę R.Vabalo, A.Žebriūno ar kitų kino klasikų neštą lietuviško kino atsakomybę, misiją?)
Visgi peršasi mintis, kad kultūros erdvėje galėtų būti kiek daugiau gražios Lietuvos, prasmingų likimų ir kilnesnių santykių. Gal tai kažkaip atsilieptų ir mūsų gyvenimo, mąstymo bei jausenos kokybei?
Visgi peršasi mintis, kad kultūros erdvėje galėtų būti kiek daugiau gražios Lietuvos, prasmingų likimų ir kilnesnių santykių.
A.Schweitzerio knygoje „Kultūra ir etika“ teigiama, kad bene pagrindinis kultūros požymis yra optimizmas: „Mes gyvename kultūros žlugimo laikais. Ir ne karo kaltė, kad šitaip atsitiko, priešingai – jis pats yra kultūros nuopuolio padarinys. Kas slypėjo dvasioje, dabar virto faktais, kurie savo ruožtu visais atžvilgiais neigiamai veikia dvasinį pradą...“
Kultūra, manding, privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras, ir pasiaukojantis, ir padorus... O ir menas, manding, neprivalo būti iškreiptu degradacijos veidrodžiu it kokia žiniasklaida.
***
Vaikštant pajūriais pamariais šauna minčių, o kartais net ir visokių. Antai anądien, namie lig valiai prisižiūrėjęs J.Basanavičiaus paminklų ir kt. Lukiškių aikščių, išėjau padūmoti. Dūmojau dūmas maždaug tokias – o ką aš norėčiau kitąmet padovanoti vasario 16-os šimtmečiui, jei būtų būtinybė:
Meištų kapinaitėse (kur palaidotas V.Kudirka) vasario 15 dieną renkasi J.Basanavičius, A.Smetona, S.Lozoraitis, G.Landsbergis-Žemkalnis, Žemaitė ir Co – mat likęs paprotys ateiti prie V.Kudirkos kapo vasario 16-ąją ir pagiedoti Lietuvos himną. Tik V.Kudirka šį kartą niekaip neprisikelia į repeticiją. Kartais jis jau toks... Visi repetuoja, prisiminimai, juokeliai... J.Basanavičius kalba apie vasario 16-osios svarbą jo asmeniniame gyvenime – Gabrielės Mohl mirtis, Lietuva ir jo mirtis. Visi dainuoja Lietuvos himną septyniais balsais, M.Petrauskas diriguoja, bet V.Kudirka vis tiek nesikelia.
Visi ima kurti naujus žodžius ir galų gale sudainuoja Lietuvos himną teisingai, be jokių svetimybių ir iškraipymų. Ir Lietuvoj nušvinta visa, kas tik gali nušvisti.
Tada Co. siunčia S.Lozoraitį į mirusiųjų karalystę paklausti, ką yr? Tas grįžta su žinia, kad V.Kudirkai nusibodęs neteisingas himno giedojimas, ypač niekaip neišmoksta J.Basanavičius, kad ne „saulė Lietuvoj“, o „saulė Lietuvos...“ Tada atbėga pavėlavęs Jurgis Zauerveinas ir sako, kad jį irgi žiauriai nervina, kai iškraipoma ir jo kūryba, pvz., dainuojama „Lietuviais esame mes gimę“ o turi būt „Lietuvninkais...“ Tada pasirodo ir V.Kudirka, ima ginčytis, kokią teisę nelietuviai turi spręsti, ką turi dainuoti lietuviai... Ir iš viso – reikia naujų šventimo formų. Gal teatras? Šou? Gal spėtume iki ryt kokį spektakliuką sumest, patys ir suvaidintume?
G.Landsbergis-Žemkalnis tuoj pat imasi režisuot „Lietuvos tilto atsiminimus“, siūlo J.Basanavičiui vaidint pagrindinį tilto vaidmenį, bet... kiti nesutinka – ir aktorius ne tas, ir režisūra pasenus, ir kūrinys atgyvenęs... Ginčo įkarštyje nebeištveria J.Jablonskis. Jo prakalba lietuvninkump „Kodėl Lietuvai taip nesiseka“ – nes visi nori laimėti. Neteisingai iššifruotas žodis „laimė“. Mums reikia ne laimėti, o laiminti... O gal išvis reikia keisti žodį „laimė“. Ir himną keisti, ir daugelį lietuviškų žodžių. Visi ima kurti naujus žodžius ir galų gale sudainuoja Lietuvos himną teisingai, be jokių svetimybių ir iškraipymų. Ir Lietuvoj nušvinta visa, kas tik gali nušvisti.
