Ar galima juos žeminti, mušti (fiziškai ir dvasiškai), ar ne? O gal tik truputį? Ar galima „švelniai“ pasityčioti? Kur baigiasi toks „švelnumas“ ir kur riba tarp kritikos ir žeminimo, patyčių?
Gal tai ir yra gyvosios Lietuvos pradžia, tikrasis Atgimimas – ši beužsimezganti esminė diskusija, nes būtent santykiai su vaikais, su ateinančiųjų karta ir apibrėžia būsimąją Lietuvą. Kokie būsime po dešimties, dvidešimties metų. Ši diskusija mūsų ateitį apibrėžia netgi daug labiau, nei kokie nors verslo ir valdžios santykiai (Nors ir čia, ačiūdie, po visų masiuliškų ir co. skandalų bei tyrimų jaučiamas šioks toks kokybinis kismas, išeinant iš „zonos“ taisyklių į atviresnes, sąžiningesnes žaismes, kai rankos ant stalo, o ne po stalu.)
II
Reiškiniai yra užkrečiami – tiek geri, tiek blogi. Norėtųsi Lietuvoje daugiau gerųjų užkratų; vienas gražiausių – MO atidarymas ir pirmas tokios ryškios nesavanaudiškos lietuviškos mecenatystės pristatymas, tikėtina, užkrėsiantis ir kitus mūsų verslo senukus beigi senutes.
O ką, jei toks gerasis užkratas gali veikti ir kituose santykių lygiuose? Gal, tarkim – apsibrėžus pagarbesnių santykių su vaikais poreikį, vėliau ši mada, šis mužikiškų santykių antivirusas persikeltų ir į kitus sociumo lygmenis, kuomet paaiškėtų, kad nebūtina žeminti ir senyvo amžiaus žmonių, ir moterų, ir vyrų. Gal ir apskritai geriau nieko per daug nežeminti, o aukštinti.
Aišku, atsiras pasipiktinusių, sakančių, jog tyčiotis iš vaikų ir tyčiotis iš suaugusiųjų spaudoje – tai visiškai skirtingi dalykai, jog uždraudus patyčias žurnalistikoje, bus suvaržomas laisvas žodis. Be abejo, tokio pavojaus esama, jei žurnalistikos patyčingumą imsis vertinti bei reguliuoti įsiskaudinę politikai. Bet jei visa tai vyks savaime, viešiems asmenims nebijant pasisakyti ne tik apie mušamus vaikus, bet ir apie švietimą, ir apie žurnalistikos etiką, psichologinį poveikį – ilgainiui gal atsiras kitokios, aristrokratiškesnės kalbėsenos/elgsenos maniera. Ir tarpuvarčių, „vierchų ir lochų“ papročiai ims trauktis ne tik iš santykių su vaikais.
Juk visa tai susiję indai.
III
O profesionalių pasisakymų apie mūsų santykių ydas būta ir esama, tik reikia, matyt, laikas nuo laiko visa tai prisiminti. Antai prieš dešimtmetį žurnale „Psichologija Tau“ spausdintas stiprus, bene, esminis D.Pūro ir G.Chomentausko straipsnis „Lietuvos susinaikinimo fenomenas“.
Skyrelį apie nacionalinę žiniasklaidą verta perskaityt dar sykį ir palygint, ar nors kiek pagerėjo situacija nuo aprašomojo laiko problemų, ar pablogėjo? Ar stovim įstrigę vis ten pat?
„Pesimistinis nacionalinis charakteris? Galbūt. Bet mūsų manymu, žymiai svarbesnis yra informacinis laukas, kuriame gyvename. Jį kuriame mes patys, savo nuolatinėmis kritiškomis šnekomis apie viską, kas mus supa, kuria valdžios vyrai nuolatiniu „krizenimu“ ir – turbūt labiausiai – panašių tradicijų persunkta žiniasklaida. Svarstydamas galimas nerimo, negatyvizmo priežastis vienas iš mūsų pasidalijo savo patyrimu, ir jis pasirodė bendras visiems mums: „Kai grįžtu gerai pasiilsėjęs ir atsipalaidavęs iš užsienio į Lietuvą, tereikia įlipti į lėktuvą ir paimti į rankas laikraštį – iš karto širdį suspaudžia nerimas, o iš veido dingsta šypsena“.
Norėdami patikrinti, ar tik mūsų, tyrimo autorių, tokia nestabili emocinė būsena, nutarėme atlikti keturių Lietuvos ir trijų užsienio (Lenkijos, Didžiosios Britanijos, JAV) didžiausių dienraščių `turinio analizę. Ar skiriamės nuo jų? Tikrai taip. Pirmame Lietuvos dienraščių puslapyje spausdinamų straipsnių apie nelaimes ir nusikaltimus buvo 22,8 procento, o „Rzeczpospolitoje“ – 2,4 proc., „The New York Times“ – 2,9 proc. Atrodo, kad užkandžiui mums dažniausiai siūlomos siaubo istorijos. Ar tikrai tokias užsisakytume, jei turėtume alternatyvą? Kitas skirtumas – Lietuvos dienraščiai subjektyviau, t.y. pateikdami išankstinį vertinimą, pristato žinias. Tai ypač būdinga politiniams straipsniams.
Net 53,5 proc. tokių straipsnių antraštės buvo su išankstine neigiama nuostata. Panašiai neigiamai mūsų dienraščiai pristato nelaimes (55,3 proc.) ir nusikaltimus (62,5 proc.). Tad teigiamesniam požiūriui apie politikus susiformuoti yra labai maža galimybių. Sakote, kokie yra, tokius ir aprašom… Gal. Bet tokiame informaciniame kontekste nieks nenustebs, jei ir angelui bus pripiešta uodega.
Negatyvistinis požiūris neapsiriboja žiniasklaida. Televizijos dispute politikai patys pila purvus vienas ant kito, visiškai neskirdami laiko problemos analizei. Tarsi mums rūpėtų, kuris iš jų protingesnis ar tyresnis, labiau negu tai, kaip jie ruošiasi spręsti mums svarbius klausimus ir iš kokių alternatyvų galime rinktis. Pripratome analizuoti, kas yra teisus, užuot susimąstę, kokia yra tiesa. Partijų, visuomenės veikėjų tarpusavio santykių aiškinimasis ir nuolatinis siekis diskredituoti kitą pusę jau davė apčiuopiamų rezultatų.
Partijos – reitingų dugne, žmonių pasitikėjimas valdžios institucijomis – irgi. Savižudiškas politinių veikėjų elgesys? Taip. Kodėl jie taip elgiasi? Iš kvailumo. Iš bendrumo jausmo ir pagarbos kitam nebuvimo. Iš nesupratimo, kad plaukiant šiuo nedideliu Lietuvos laivu pirmiausia reikia sutarimo ir mokėjimo išlaikyti pozityvią atmosferą. Kitaip tik siūbuosime laivelį, plauksime ratu ir riesimės.“
IV
Galima į minėtas lietuviškų santykių problemas pažvelgti ir dar kitaip, tarkime, pro mitologinius arba religinius akinius. Kuri mitinė dominantė „mūsyse“ yra stipresnė, kuri labiau įsišaknijusi – griovimo ar kūrimo, teigimo ar neigimo.
Antai, Renzo Lavatori studijoje „Velnias krikščioniškoje pasaulėžiūroje“, be kita ko teigia, kad „...šėtonas yra vien tik „ne“. Taiklų jo apibrėžimą randame poemoje „Faustas“. Faustas po ilgų pokalbių su Mefistofeliu paprašo jo apibūdinti save. O šis atsako: „Aš esu dvasia, kuri visada neigia!“ (Ich bin der Geist der stets verneint). Nuostabus apibrėžimas! Dvasia, kuri nuolat neigia: ne-būti, ne-sakyti, ne-daryti, ne-mylėti.
Negalima pavaizduoti šėtono, nes jis nekenčia to, kas yra apibrėžta. Jis kaskart dingsta, nes slepiasi. Nekęsdamas savęs, jis nekenčia šviesos, bendrystės, tvarkos, grožio, tiesos, tyrumo, meilės. Yra perpykęs, matydamas kito kūrinio džiaugsmą. Jis nuolat save slepia, todėl negali būti apibrėžtas.“
