I
Apie emigracijos problemą galima kalbėti ir elementarių žmogiškų skyrybų kontekste: kai skiriasi piliečiai ir valstybė, tai kaltos abi pusės. Jei valstybė prisiimtų savąją kaltės dalį ir užsimanytų pasikeisti, būtų pusė darbo.
Ir čia kiekvienas Seimo narys galėtų sau užduoti klausimą, o koks aš galėčiau būti, kad mano tarnystė būtų dar kokybiškesnė, atitiktų Lietuvos ateities perspektyvą?
Patarimų gali būt daug... Vienas jų toks – jei Kultūros komiteto pirmininkas finansuoja gan nekokybišką TV serialą – tai, aišku, jo asmeninis reikalas. Bet dabar, kai rinkiminė kampanija sėkmingai baigta, kai kūrybinės scenaristo ambicijos jau patenkintos, galima pagalvoti ir apie laiptelį aukščiau – pasitarus su profesionalais, atiduoti tokio serialo kūrimą, pvz., kino studentams, scenaristams ir režisieriams. Skelbti konkursą, tegu dalyvauja geriausi – gervių laimėtojai ir t.t. Tegu jauni žmonės kuria jauną Lietuvą, kad netyčia neįpirštume kokio nors pernelyg supaprastinto, nekokybiško meno į ir taip stagnuojančios Lietuvos ratus.
Tegu jauni žmonės kuria jauną Lietuvą, kad netyčia neįpirštume kokio nors pernelyg supaprastinto, nekokybiško meno į ir taip stagnuojančios Lietuvos ratus.
Kalbant apie pilietinį, dorinį ugdymą, galėtų atsirasti puikūs, ambicingi serialai apie partizanus, sausio 13-ąją, nūdieną; galų gale užaugintume profesionalių TV serialistų kartą, o šis TV žanras – ypatingos svarbos, ne veltui propagandinė Rusija tiek dėmesio skiria serialams.
To Ramūnui ir linkėtųsi – augti, suvokiant, kad daugelį darbų galima paprasčiausiai deleguoti – geriau, moderniau išmanantiems.
Tokiu būdu greičiau prie Lietuvos vairalazdžių ateitų karta, visa galva aukštesnė už mus, sovietijoje užaugusius: nepriklausomiškesnė, europiškesnė – gerąja to žodžio prasme. Ir kuo greičiau jiems atiduosime Lietuvą, tuo greičiau ji ims keistis. Su visa pagarba senoliams...
II
Apie tautinius drabužius:
Galima siūti išorinius tautinius rūbus, galima vidinius, galima abu. Reiktų nutarti, kas svarbiau – ar sukurti aplinką, kurioje tautinis gyvastingumas/ambicija/mada užgimtų piliečio viduje, ir tada atsirastų natūralus poreikis įforminti jį – rūbo įsigijimu, liaudies dainom, piliakalnių tvarkymo talkom... Ar atvirkščiai – įforminti rūbu tai, kam dar nėra poreikio ir entuziazmo. Tiesiog „faina“, nes nemokamai.
Ar abu – dovanoti rūbus tiems, kas jau turi nors kiek apsisprendimo – bent jau „nevaryti“ iš Lietuvos. O gal ir „ant Lietuvos“... (Čia toks smagus anekdotas, kad tautinius rūbus, ko gero, modeliuos tas, kuris siūlo visiems skubiai varyt iš šios tautinės ašarų pakalnės! Bet tai jau kita šneka...)
Kitas momentas – jei jau būtų nuspręsta, kad privatus verslas nori/gali/yra liepiamas paaukoti lėšų vaikiškų tautinių rūbų siuvimui, tai ar ne prasmingiau atrodytų paauglio formatas – baigusiems gimnazijas ir aukštuosius, kad kuo ilgiau nešiotųsi ir kad jau sąmoningas gautų?
Ir trečias momentas – už dyka duodamas daiktas yra tiesiog daiktas, prie kurio atsiradimo nei kiek neprisidėjai. Tu nesuinteresuotas... Jei potencialus tautinio rūbo gavėjas/norėtojas turėtų sumokėti nors ir simbolišką 20 procentų sumą, ar nebūtų ta dovana šiek tiek sąmoningesnė?
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Pašildyti valstiečių barščiai
