Tas pirkėjas draugiškas, o ir mergina graži, kodėl nepakalbint.
– Patinka Ispanija? – teiraujasi vyriškis.
– Labai patinka, praėjusiais metais ten dirbau, – atsako uogų pardavėja.
– O ką, Lietuvoje blogiau?
– Čia žmonės pikti, o ten visi šypsosi.
II
Monsinjoro K.Vasiliausko atsiminimuose irgi aprašytas epizodas, kaip jis, grįžęs iš Sibiro lagerių, išlipęs Vilniaus geležinkelių stotyje, pasivaikščiojo po Vilnių. Kai pamatė, kaip čia bendraujama, norėjo apsisukęs grįžt į lagerius, nes ten buvę daugiau meilės ir šilumos.
Pernai, grįžęs iš Jokūbo kelio Ispanijoje, taipogi sunkokai adaptavausi po patirtos visiškai kitokių santykių kokybės. Sunku buvo vėl vilktis šarvus, supratus, kad čia Lietuvoj „nepasidžiaugt susirinkom“.
III
Tokių neigiamų pavyzdžių turbūt kiekvienas galėtų įvardint begalę ir konstatuoti, kad, deja, esame sovietmečio traumuota bendruomenė, itin lėtai gyjanti, tuo pat metu „pykčio kultūrai“ tebeužimant dominuojančias pozicijas žiniasklaidoje, internetiniuose komentaruose, valdžios žmonių debatuose. Kaip danguje, taip ir ant žemės – ir maldos čia nedaug tepadės, niekas mūsų neišgelbės nuo pikto, kol neišsigelbėsim patys. Kol kažkam (turbūt pačiam piktajam?) tai finansiškai ar kaip kitaip naudinga bei prasminga.
O sąmoningas atsisakymas pykčio – ilgas procesas. (Beje, smagiai prasidedantis, ypač tai matau jaunuose žmonėse, atvažiuojančiuose į mūsų kūrybines stovyklas. Susitikimuose mokyklose.)
Kaip alternatyva „pykčio kultūrai“ galėtų nuskambėti citata iš seniai (A.Stonio filme „Atverti duris ateinančiam“) užfiksuoto tėvo Stanislovo pamokslo Dotnuvoj, kuriame vienuolis teigė, kad „Dievas yra džiaugtis“. Taip paprastai vienu veiksmažodžiu įvardino siekiamybę, būseną, kurioje galima ir gyventi, kurioje susipažįstama su Dievu.
IV
Ką nuveikti, kad būtų kitaip. Ir kas galėtų tai pasiūlyti, kad būtų išgirsta. Deja, nėra piliečių pasitikėjimą turinčio visuomeninio sambūrio, kuris galėtų tai inicijuoti. Vis svajojasi, kad bent nacionalinių premijų laureatai galėtų imt ir susiburti, pradėt vertinti situaciją, postuluoti ir deklaruoti pilietines, etines nuostatas. Kur viešas rašytojų, teatro ar kino žmonių žodis? Išsidalinamos premijos ir vėl į krūmus?
(Vieninteliai nepremijuoti ir rimčiau šia kryptimi veikiantys žurnalistai – E.Jakilaitis ir A.Tapinas, tai gal jiems reiktų premijas pradžioj, kad užsičiauptų, apsiramintų?)
Kita vertus, didesni pokyčiai gali prasidėti ir nuo mažų, visiems suprantamų žingsnelių. Kažkada rašytoja V.Juknaitė per radiją kalbėjusi, esą didelių dvasinių atgimimų Lietuvoje greitai nesurežisuosi, užtektų pradžioj pradėti laiptinėse kaimynams sveikintis ir nusišypsoti.
O jei dar pradėtume kaimynų, gatvių šventes organizuotis, kaip kokiame Briuselyje, kur prie namų vieną dieną metuose sustatomi stalai ir vieni kitus vaišina, bendrauja, kalbasi.
V
Pyktis, manding, kyla iš baimės, nesaugumo. Bet pyktis būna dvejopas – jeigu jis randasi iš silpnumo, bejėgystės, tuomet iššaukia destrukciją, savigailą ir pavydą, norą keršyti. Šis „aukos“ mentaliteto gydymas gana sudėtingas. Juoba nenaudingas, nes piktajam neša pinigus, todėl vis dar populiarinamas žiniasklaidoje, ypač nekontroliuojamuose trolių komentaruose.
Tačiau pyktis gali būti ir kūrybiškas – jeigu kyla iš jėgos, nesusitaikymo. Tai geras pyktis. Kai užuot įsijungęs į pamazginių komentatorių gretas, maišančius su žeme visus, kuriems nors kiek pasisekė, imamasi veikti. Net nebijant, kad atsiradus sėkmei ir tave apipils pamazginiai. (Beje, taip ir aš pats kažkada pyktelėjęs ėmiausi vasaros stovyklų, supratęs, kad neturiu laiko tikėtis paramų filmams iš valdžių, kad turiu ir pats susikurti kokią prasmingesnę ūkinę/kūrybinę veiklą, nepriklausomą nuo valdiškos paramos.)
Stebiu savo marčią, bene geriausią Lietuvos edukologę Austėją ir matau, kad sistema, užuot pasidžiaugusi ir pasimokiusi iš jos, pasiskolinusi patirtį, kitąsyk ima kenkti, bando naikinti. Ir taip yra su visais ką nors darančiais ir pasiekiančiais avangardinėse (ateities Lietuvos) pozicijose, tarsi egzistuotų prasikeikimas, kad gabesniems tai nebus leista. Kaip jau neleidome V.Orvidui, S.Lozoraičiui, J.Mekui, L.Donskiui ar daugeliui kitų atlikti Lietuvoje ryškiau transformuojantį judesį.
Užsikapojimo kultūra tebeklesti, tad didžiausia tikimybė vaikai, paaugliai, kad jie auga ir užaugs kitokie. Į juos ir reikėtų daugiausia investuoti.
VI
Pabaigoje kelios citatos. Pirmoji, virtualaus bičiulio Mindaugo mintis apie Lietuvos mikroklimatą:
„Gyvenant lietuviškame sociume nuolat patiriu įvairias traumas vien dėl kitų tautiečių elgesio, dažnai ir pareigas užimančių, nepagarbos vienas kitam, menkinimo, niekinimo, žeminimo, juodųjų technologijų naudojimo, nupirktos žiniasklaidos, sisteminio žmogaus teisių pažeidinėjimo ir t.t. Dažnai norisi emigruoti, nes tik išvykus pasijunti laisvu ir oriu žmogumi. Ir tai aš, atidavęs, atitarnavęs šiai LT valstybei gražiausius savo 20 metų.“
Taipogi „švaresnės, mažiau susipykusios Lietuvos“ kontekste vis prisimintinas ir šviesios atminties Leonidas Donskis, kurio antrąsias mirties metines minime. Jo 2006 metais sudėlioti atsakymai į „Baltosios anketos“ klausimus nei kiek nepasenę, vis dar skaudžiai aktualios Leonido mintys:
„Reikia keisti bendrąją šalies atmosferą. Kažką daryti su informacine erdve, kuri kasdien Lietuvą vaizduoja kaip kosminės katastrofos ištiktą šalį. Juk neįmanoma gerai jaustis šalyje, kurioje socialinė patologija, smurtas, kriminalinės kronikos ir politiniai skandalai traktuojami daug rimčiau ir pagarbiau nei intelektualinis gyvenimas ir kultūra. Dar linksmiau darosi, kai išgirsti, kad TV ir spaudos bosai su šventu įsitikinimu įrodinėja, kad tai ir yra tikrasis medijų demokratizmas. Aš pats išvykęs į konferenciją ar dėstyti užsienyje nuolat mėgaujuosi Vakarų šalių spauda ir televizija – ypač britų. Kažkas yra aiškiai išsiderinę mūsų viešojoje erdvėje. Joje Lietuva atrodo gan nepatraukliai. Gerai, jei nekreipi dėmesio į kreivų veidrodžių salę ir gyveni autentiškais dalykais – nuostabiu Lietuvos teatru, jos gera literatūra, daile ir akademine muzika. Bet ką daryti, jei neturi kur saugiai pasislėpti nuo tos brukamos destrukcijos ir tavo jauseną aktyviai veikia bei formuoja šalies viešasis gyvenimas arba išplitęs socialinių santykių modelis? Tada liūdna. Mes turime kažką daryti iš esmės keičiant bendrąją šalies sociopolitinę ir sociopsichologinę atmosferą.“
