Vytautas V.Landsbergis: Ar tu esi ramus, pasitikdamas kovo 11-osios šventę? Regėdamas dabartinę Lietuvos politinę ir partinę sanklodą, įvykių raidą.
Vytautas Landsbergis: Ką reiškia ramus? Ramus aš būsiu, kai būsiu jau visai kitur. O šiandien esu toks truputį sutrikęs stebėtojas.
Yra daug gražių dalykų, štai vakar man parodė nuotraukas: mokykla, mažiukai, pirma, ketvirta, penkta klasė, daugybė vaikų, kurie su vėliavėlėm šaukia „Lietuva! Kovo 11-oji!“ Tai tikras džiaugsmas, jų ir mano džiaugsmas, kad atėjo ta, kovo 11-osios Lietuva. Tik ar bus leista jiems užaugti ir pasireikšti? Kad būtų kitokia Lietuva, po dešimties metų...
V.V.L.: Iš neseniai išleistos tavo eilių knygos „Organizuoti tekstai“ įsiminė stiprus ir atviras tavo eilėraštis:
Šv. Mišių pabaigai
Linkiu jums laisvės
didingos
laisvės nuo jūsų
demonų.
Eikite linkui
tiesos šviesos
ir dalykitės meile.
Pameskite pyktį. Tebus
jūsų dienos kaip ežeras ramios rami
mirtis.
Ar galėtum pakomentuoti, kokie yra tie nelaisvės demonai, užvaldę mus? Ir kaip nuo jų reikėtų išsivaduoti?
V.L.: Žinai, kad čia nėra ko komentuoti. Tegu tiktai kiekvienas apsidairo – ir aplink, ir į savo sielą. Taip, linkiu mums laisvės nuo mūsų demonų.
Mažai dabar apie tai kalbama, nes visą laiką buvom susitelkę laisvei nuo išorės blogio. Ta kryptimi veikdami šiokią tokią pusiau laisvę arba tariamą laisvę susikūrėme, bet nepasiekėme laisvės nuo vidinių, savo pačių demonų. Jeigu norime gyventi, tai čia dabar slypi esminis uždavinys. Arba tie demonai mus sunaikins.
V.V.L.: O kurie iš jų tau atrodo patys agresyviausi?
V.L.: Tradiciškai: egoizmas, pavydas, nepakanta, nemeilė artimo ir net pasaulio nemeilė. Vaikų nemeilė, gyvenimo nemeilė... Arba gyvenimo supratimas tik kaip trumpo priėjimo „prie lovio“ – tai gyvenimo paniekinimas.
V.V.L.: Pats žodis laisvė – ką talpina? Koks žmogus yra laisvas, apibūdink kokios laisvo žmogaus savybės?
V.L.: Laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis, dorai elgtis, daryti gera, jeigu jis nesuvaržytas daryti gera. Aš nekalbu apie tai, jeigu jis stumiamas daryti blogį, bet laisvas pasirinkti ir daryti gera. T.y. – leisti reikštis savo gerosioms pusėms, kurių kiekvienas turi.
Bet ir toji laisvė kitąsyk yra kaustoma aplinkos – „O kaip į mus pažiūrės? Ką pasakys?“ Žmogus tampa savo silpnumo vergu, nes jam labai nedrąsu, kaip į tai pažiūrės kokia nors „kunigaikštienė Maria Aleksejevna“.
V.V.L.: Gerai, o dabar tu man pasakyk, jeigu žmogus yra apsėstas... Įtariu, kad jo sąmonė sunkiai paveikiama kokiais nors racionaliais pamokymais, patarimais. Jame instaliuota programa atmesti tai, ką vadini „leisti reikštis gerosioms pusėms“. Netgi tyčiotis, neigti tai. Ar matytum galimybę tokiam žmogui padėt, ar juos jau reikia palikti ramybėje?
V.L.: Ne, reikalingi egzorcistai. Čia egzorcistų veiklos sritis – išlaisvinti būtent nuo demonų, jeigu demonai apsėdę ir valdo žmogų, jei jis jau nėra jis pats. Jei jis yra vergas ir įrankis tų jį apsėdusių demonų, tada jau reikalingos ypatingos priemonės.
Atrodo, kad egzorcistai šiuo klausimu žino kažką daugiau ir kartais gali padėt. Ir kartais demonai išeina iš žmogaus visokių putų pavidalu ir jis pasveiksta.
V.V.L.: Tai gal mūsų pikti, bloga linkintys internetiniai komentarai, prakeikimai irgi yra toks „putų“ išėjimo būdas? Ar tau neatrodo?
V.L.: Sutikčiau, kad internetiniai komentarai dažnai yra putos, bet ar visa tai – jų išėjimo būdas ar šitaip platinama epidemija, čia jau reiktų susimąstyti. Nes jeigu putojimas kam nors patinka, tai žmogus yra skatinamas putoti kuo daugiau. Nes jam reikia daug „like“.
V.V.L.: Dar klausimas apie tikėjimą: ar Lietuvos laisvės siekis ir tikėjimas susiję?
V.L.: Labai susiję ir tiesiogiai. Per tuos žmones, kurie tikėjo, kad Dievas apsaugos, išgelbės, kad Dievas yra teisybė ir galutinis teisingumas, ir galima remtis tuo, kad Jis yra. Gal Jo nėra šiandien, bet Jis yra kitur, Jisai viešpataus – tai čia tiesioginis tikėjimo poveikis.
O netiesioginis irgi yra – jis išskirtas ir įskiepytas mūsų krikščioniškos kultūros. Šis tikėjimas labiau socialinis, moralinis – sakantis, kad gali būti geras ir šis pasaulis. Nebūtinai Dievo karalystė ir žemėje, be tokių vizijų, bet nors truputį tos Dievo karalystės ateina per žmonių sielas. Tuomet ir tikima, tikimasi, kad per žmones toji karalystė ateitų ir reikštųsi. Tai yra viltis.
V.V.L.: Kartais jaunesnių, išsimokslinusių žmonių mąstymuose sunkiau atrasti pasitikėjimą tuo, ko nematome, kas neįrodyta mokslo. Kaip tau atrodo, ar tas pasaulis, kurio mes nematome, nepačiupinėjame ir jis dar neįrodytas – ar jis iš viso egzistuoja? Ar mokslas yra paskutinis taškas, kuris atsako į visus klausimus?
V.L.: Dabar mes ir matome rezultatą būtent tokios pažiūros, kad mokslas atsako į viską, kad mokslas yra paskutinis taškas... Štai ir stovime ant bedugnės krašto – toks būtų mano atsakymas į tavo paminėtą mokslo fetišizaciją.
Mokslas yra galimybė daugiau žinoti, bet žinoti – dar nereiškia suvokti pagrindus. Anądien kalbėjomės apie A.Mickevičiaus poemą „Romantizmas“, ten per taiklią metaforą poetas paaiškino visą romantizmo ideologiją. Ir paaiškino daug daugiau – gaila, kad šis iš Lietuvos nuskambėjęs pranašo balsas iki šiol neišgirstas! O jis kalba apie tai, kas šiandien yra aštriausia mūsų problema – žmoniškumas, kurį nustelbia tariamasis protas. Toje poemoje aprašyta scena kaime, po kurį laksto pamišusi mergina, nes žuvo jos mylimasis. Bet jai atrodo, kad jis vis tiek greta, kad jis pas ją ateina, jis su ja kalbasi. O visa bendruomenė aplinkui, dar pasikvietusi išminčius, jai aiškina, kad tai nesąmonė, nėra jo. Veda merginą prie mylimojo kapo ir rodo – čia jis palaidotas, jo nebėra, užmiršk. O jinai vis tiek tiki – jinai jį turi, nes jis pas ją ateina vakarais.
Ir tada A.Mickevičius pats prabyla tarsi praeivis, sudalyvaujantis šioje savo sukurtoje situacijoje: jis sudrausmina išminčių, vaikščiojantį su dideliu padidinamu stiklu ir ieškančiu mirusiojo. Nustatinėjančiu viską, kas teisinga ir kas ne. Poetas sako tam mokslininkui: „Tu užmiršk tą savo stiklą, turėk širdį ir žiūrėk į širdį.“
O kad suprastų pasaulis, kas tuomet buvo A.Mickevičiaus pasakyta – tai buvo pasakyta dviem šimtams metų į priekį.
