I
Regis, buvo galima šiuos du įvykius prasmingai sujungti ir atšvęsti mokytojo dieną, prisimenant bei pagerbiant vieną jų – Mokytoją įvairiomis prasmėmis. Mokytoją, mokiusį savo kančia ir krauju, kaip reikia mylėti Lietuvą ir nebijoti už tai pakovoti.
Tenka tik apgailestauti (švelniai tariant), kad Švietimo ministerija šios dienos, kai atsisveikinama su A.Ramanausku-Vanagu, nepaskelbė išskirtine, kad šiandien mokyklose nedegė žvakutės, nebuvo skaitomi Vanago dienoraščiai, nebuvo dainuojamos partizanų dainos. Tai esmiška mūsų Valstybės diena, kai laidojamas milžinas, legenda, prie kurios buvo galima prisiliesti, pabūti šalia.
Yra kaip yra, ministerija, matyt, turi rimtesnių rūpestėlių.
Jei nesugebama mitologizuoti savo istorijos – knygose, laidose, filmuose, koncertuose, spektakliuose – pamažu zombėjama, įrodant patiems sau, kad nepasisekė.
Iš komentarų:
„Yra Mokytojai ir yra pedagogai, pedagogas – profesija, Mokytojas – pašaukimas. Mokyklose, deja, pedagogų daugiau nei Mokytojų... Švietimo ministerijoje Mokytojų nerasite.“ Rita
II
Taipogi galima apgailestauti ir dėl to, kad daugumai mokytojų nešovė į galvą patiems tai padaryti, netgi be ponios ministrės nurodymų ar paraginimų. Nuodėmė buvo šios dienos nepaversti pilietinio ugdymo pamoka ir šv. Jonų bažnyčioj turėjo rikiuotis eilės moksleivių su mokytojais.
Kito tokio karto nebus. Istorijos didybė ėjo ir praėjo šalia, o buvo ranka pasiekiama, kas norėjo sudalyvavo, pajuto, tapo dalimi.
Iš komentarų:
"Aš irgi klausiau 10-ko sūnaus, kodėl šiandiena nėjote su klase pagerbti partizano Vanago, sako niekas net neužsiminė... Ir tai – Vytauto Didžiojo gimnazija... Man irgi tai nesuvokiama...“ Džiuljeta
„Ar mokytojai savo proto neturi, pareigos nejaučia, kad laukia kol ministerija jiems vertybių sąrašą pateiks?“ Aušra
III
Vanago laidotuvės puiki proga permąstyti, kodėl mums turėtų būti itin svarbu tai, kas vyksta šiomis dienomis? Ir dėl ko taip siunta Rusijos propagandiniai smogikai? Ogi todėl, kad vyksta, veriasi gyvas mitas, tikėjimas, be kurio tebūtume nykūs ir vargani kolaborantai. Mitas leidžiąs didžiuotis ir tikėti (pasitikėti), kad ir šiame krašte gali būt didvyrių, kad tai nuostabus kraštas. Juk kas yra kūnas be sielos – zombis. Kas yra istorija be mito – irgi zombių istorija, sekama žurnalistų bei kitų nenusisekusios parapijos ganytojų.
Jei nesugebama mitologizuoti savo istorijos – knygose, laidose, filmuose, koncertuose, spektakliuose – pamažu zombėjama, įrodant patiems sau, kad nepasisekė. Šį „nepasisekimo mitą“, mums, regis, sėkmingai sekasi įsiskiepyt.
Nors gal ne... Gal dabar jau po truputėlį atsipagiriojama, bet rimtesnio valstybinio požiūrio į šią problemą vis dar nesama. O kas kitas mus mylės, jei ne mes patys?
IV
Kažkada su tėvuku diskutavom apie mito ir realybės (ypač sutirštintos, pajuodintos realybės) konkurenciją – ar tai nėra valstybės problema, kad apie bėdas (esamas ir prigalvotas) skalambijam žymiai garsiau, nei apie gerus dalykus, kuriais kitąsyk nebemokam pasidžiaugti, pastebėti gražaus.
(Kaip sakoma: duok ilgą laiką uostyt mėšlą, o paskui pakišk žibučių – ir pacientas nebeužuos, nes receptoriai bus atrofavęsi.)
Kai vietoj rožinių akinių uždedami mėšlini, Lietuva pro juos darosi itin nepatraukli. Bent vienas stiklas visgi turėtų būt šiek tiek rožinis, mitologizuotas, nes nebeliks dvasios. Nebeliks dėl ko čia gyvent ir aukotis, jei įsirodysim, jog esame nevykėlių, savanaudiškų valdininkų ir avigalvių rinkėjų kraštas. Argi nėra kitokių, ar tiesiog apie kitokius nerašoma, jie nerodomi. Nes, neduok velniau, pradėsime kilti dvasioje, atgimti, džiaugtis ir blaivytis.
Duok ilgą laiką uostyt mėšlą, o paskui pakišk žibučių – ir pacientas nebeužuos, nes receptoriai bus atrofavęsi.
V
Iš mudviejų pokalbio su tėvu:
V.V.L.: Pakalbėkim apie Lietuvą kaip apie mitą. Apie mitą, kuriuo galima tikėti arba ne. Bet kai tiki ką nors gražaus, atsiranda gražesnė vertybinė, prasminė projekcija. Juk S.Daukantas ir daugelis kitų romantikų specialiai mitologizavo Lietuvą, net pagražindami jos realybę, kad galėtumėm tėvynę pamilti, priprastumėm puošti ją, aukotis, jei reiks.
Taip pat, regis, svarbus buvo ir A.Šapokos indėlis mitologizuojant viduramžių Lietuvą, įkvepiant prisikeliančiai Lietuvai būtiną motyvacinį didvyriškumą bei romantiką. (Galbūt kitąsyk net specialiai „nepastebint“ ar neakcentuojant mažiau romantiškų momentų, ką dabartiniai istorikai ar žurnalistai tuoj viešintų, parodydami, jog kunigaikščiai nebuvo tokie geručiai pasakų personažai, kad jie buvo gerokai „įvairiapusiškesni“.)
Bet tada ne tai buvo svarbu. Svarbu buvo patikėti, kad mes galime prisikelti ir būti/jaustis milžinų tauta. Iš to romantiško reiškinio manding radosi ir mūsų partizanai.
Laikai keičiasi ir kaip tu manai – ar mitas Lietuvai reikalingas dalykas ar nebebūtinai?
V.L.: Mitas turbūt apskritai yra reikalingas dalykas, ne tik Lietuvai. Bet tokiai pažeistai struktūrai, pažeistai vienumai mitas ypatingai reikalingas. Savo buvimo ir to buvimo prasmės mitas. Turbūt visi mitai yra buvimo prasmė. Jie atsako į klausimą. Ir tas beždžioniukas, kuriam pirmam kilo klausimas „Kas aš toks?“ – nuo jo ir prasidėjo žmogus. Kai Gilgamešas, seniausio žmonijos mito herojus, kuris pradėjo mąstyti apie savo gyvenimo laikinumą, išėjo ieškoti atsakymo. Jo kelionė ieškant atsakymo tęsiasi iki šiol.
Mitas įprasmina buvimą ir ieškojimą – seniai žinomos mintys (įvairiose srityse – nuo filosofijų iki meno ir kūrybos), kad ne atsakymas yra svarbiausias dalykas, o klausimas ir atsakymo noras. Tai kuria žmogų ir žmonijos istoriją. Čia telpa ir tavo klausimas apie Lietuvos mitą. Ar Lietuva yra kam nors reikalinga?
V.V.L.: Ką suteikia, dovanoja mitas žmogui, tautai? Teigiama, kad mitai, kaip ir religijos, sutelkia didesnes bendruomenines galias kryptingam veiksmui – ir tai yra progreso dalykas. Arba buvo progresyvus reiškinys kuriuo nors sudėtingu istorijos laikotarpiu, nes stimuliavo intensyvesnę raidą – daug žmonių pradėjo panašiai tikėti, panašiai galvoti, elgtis pagal vieną ar kitą mitą. Ir tada jie kartu ėmė ir sudarė tokį darnų skruzdėlyną, kuris organizuotai juda savų namų ar savos valstybės kūrimo, tvėrimo kryptim.
Bet jeigu skruzdėlynui išaiškintum, kad jie užsiima kolektyviniais niekais, kad tik kiekviena skruzdėlė vertinga kaip individas... kad daug prasmingiau eiti ir užsiimti savais reikalais, kad mūsų „bendras skruzdėlynas“ yra tik romantikų idea fix, kas tuomet atsitiktų?
Ir ar nėra pasaulis dabar gana įdomioj „skruzdėlyno mito“ permąstymo būklėj? Ar mums dar reikia Lietuvos skruzdėlyno?
V.L.: Alternatyva yra „beprasmizmas“. Ir ta ideologija (galima kabutėse pasakyti – „beprasmizmo ideologija“), kuri eina prieš visas kitas prasmių ideologijas, yra galinga. Ir ji norėtų įsiviešpatauti, kaip koks bolševizmas ar komunizmas, – būti vienintelė, kuri tyčiotųsi iš visų kitų variantų, suniekintų juos. Ir visi kiti būtų kvailiukai. O tai, kad „gyvenimas nebeturi jokios prasmės ir mes tuo didžiuojamės, kad galų gale tai supratome!“ – ir būtų ta didžioji „pergalė“, po kurios jau nieko nebėra. Po kurios, kaip St.Hawkingas pasakė, „dar suspėkit organizuot emigraciją į kitas planetas. Turit dar šimtą, gal du šimtus metų iškeliauti – šita planeta jau pasmerkta“.
