Liko tik maža smulkmenėlė – Landsbergis žiauriai nori prezidento statuso, reikalauja, net kojom trepsi. O štai karbauskiai šoka politinį klumpakojį ir svarsto, gal vertas, o gal ne... Duot ar neduot? Seimo pirmininkas dar ir pasityčioja smagiai, palygindamas mano tėvą su nesėkmingu Vytautu Didžiuoju, kuris nabagas taip pat žiauriai karūnos norėjęs.
(Cirke irgi yra panašus triukas – nukreipti dėmesį kitur, tik ne ten, kur daroma „kasnorstokio“. Nors šiuo atveju turbūt priešingai: siekiama nukreipti dėmesį „kurnorskitur“, nes nedaroma „niekonieko“, Ir žmonės pradeda visa tai matyti, apie tai kalbėti, piktintis... Be to, reikia nusiplauti gretutines valstiečių lyderio problemas, o tas darbas visad geriausiai atliekamas organizuojant vieną kitą pamazgų kibirėlį ant „konorskito“. Landsbergis – tai garantuota, kiek kartų išbandyta. Ir cirko publika visad „pasirašo“.)
Šis mėgėjiškas klumpakojis verčia darsyk įsikišti, išdėstyt „kitą nuomonę“ papunkčiui:
1. Mano tėvas niekad ir niekur nėra reikalavęs ar užsiminęs, kad jam reikia to statuso. Tad viešai diegiama nuomonė „ko jam dar maža, kaip ne gėda“ yra eilinis vatnikų ir jų sąmonės modeliuotojų blefas.
Mūsų šeima prašo palikti mūsų tėvą ramybėj, jis jau seniai pensininkas. Nebesityčiokit, nebekeršykit, jei nesunku. Dirbkit darbus, užuot burbuliavę į vandenį, rimtų problemų valstybėje išties begalės.
2. Kita vertus, visa tai dabartinių valstybės vadovų požiūrio į savo istoriją problema ir tiek. Jei Karbauskis mano, kad valstybė 1990–1992 metais buvo be vadovo, tai jo valia. Kaip Naisiuose, taip ir ant žemės...
Estai Rüüteliui seniausiai suteikė tą statusą, ten klausimas kadų kadai išspręstas, nes Estija truputį kitokia valstybė. Išsprendė ir nuėjo spręsti svarbesnių valstybinių klausimų. Tai judanti valstybė, ji seniai mus lenkia ne tik šioje srityje.
3. Kita vatnikams įzombinta mitologema – „Jis pavadino tautą šunauja“. Drįsčiau darsyk priminti, kad ši replika buvo paleista anuometinių „Respublikos“ šmeižikautojų adresu ir skirta keliems bulvariniams devyniasdešimtųjų „Respublikos“ žurnalistams.
Frazė skambi, tad tie patys žurnalistai ją smagiai peradresavo tautai. Jiems pavyko. Net 2016 metų „Respublikos“ laikraštyje galima rasti antraščių tokiais pavadinimais – „Dešiniesiems tauta yra bomžai, kurdupeliai, šunauja ir padugnės“. Taigi, melavimas ir smegenų plovimas kontoroje veikia būtent šitaip.
Liūdniau matyti, kad toks vatnikiškas smegenų plovimas palietė ir p. Moniką Garbačiauskaitę, „Žinių radijuje“ prabilusią apie Landsbergio aroganciją bei nurodžiusią būtent šį „Respublikos“ ištiražuotą melą – „jis gi tautą išvadino šunauja“.
Kaip sakoma, pavadink dramblį morka šimtą sykių, tai net ir monika patikės.
4. Pasigirsta balsų, o kodėl pats profesorius nepasisako, tegu atsisako. Ne jo reikalas – tai reiškia ši tyla. Jam tas pats, čia valstybės reikalas, jam gerai visaip. O kam rūpi jo atsakymas, galit paskaityt tėvo eilių, ten daug ko galima rasti. Pvz.:
Sykiais klausysiuos
Jau greit man viskas nusibos.
Gal būsiu kamaldulis.
Tylėsiu begalę kalbos.
Klausys Dievulis.
O sykiais aš ir pats klausysiuos
giesmių kuonaigražiausių.
Miškuos jų prisikrausiu ausį
skersai nuėjęs link Asyžiaus.
Faktas ir idealas
Per ilgai gyvenu, tai faktas.
Jau pailsėčiau, taipgi kiti pailsėtų.
Atsiranda keistuolių, jie sako: dar būk. O aš atsakau: taigi būkit.
Steikit kolūkius. Ar šiaip ką.
Nemerdėkit glūpai užsitriukšminę tevė tuštybės mugėse.
Turėkime visi lietuvio gražų idealą: žmogus nepliuškis.
5. Baigiant: gal, sakau, atidėkime tą „prezidentinį“ klausimą šimtui metų, kol užaugs kitokia karta; regisi, kad Mozės numatytųjų keturiasdešimties šįkart gali ir nepakakti...
Be to, svarstymai, kad jis nebuvo visos Lietuvos vadovas, turi ir tiesos; nemanau, kad jis yra ar kada nors buvo lyderis ar vadovas tūlų sysų, butkevičių, skardžių, žemaitaičių, andriukaičių, karbauskių ir pan.; tie turėjosi kitus lyderius, rinkosi kitus ir turi tai, ką norėjo turėti.
Aš turiu ir noriu turėti tą Lietuvą su savo tėvu, su Sąjūdžio, kovo ir sausio prisiminimais, ir man visiškai nesvarbu, ką apie jį mano įvairaus porūšio politiniai šoumenai... Man jis yra ir tėvas, ir prezidentas, ir mano vaikų senelis, ir gilus mąstytojas, šmaikštus bei nenuobodus poetas.
P.S. Kai veidaknygėje pasidalinau mintimis apie tėvą, savo nuostabai sulaukiau daugybės palaikančių komentarų. Vieną jų netgi leisiu sau pacituoti.
Vytautas Gaidamavičius: „Kinų išmintis byloja: jei tau apspjauna nugarą, reiškia, tu eini pirmas. Matyt, besispjaudantys vis dar kompleksuoja, jog tokiais lyderiais jiems niekada nelemta tapt. Pavydu, žmogiška tai... Nors ir žema.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Sinkevičius: Dar kartą apie tai, kad 1990–1992 m. Lietuva turėjo valstybės vadovą
