I
Kai jaunam žmogui reikia papasakoti apie mūsų valstybę, dažnai švietimas prasideda būtent nuo romantikos, nuo herojiškesnių įvykių ir asmenybių, idant būsimasis pilietis pamiltų savo kraštą, o vėliau, subrendęs, imtųsi atsakomybės, nebijotų ginti Tėvynės, aukotis. Be romantiškesnio istorijų interpretavimo nebūtų buvę nei savanorių, nei partizanų, nei Sausio 13-osios pergalės.
Mitologizuotos istorijos porūšis būdingas (ir netgi būtinas) vaikų bei paauglių literatūrai, taip pat šiai auditorijai skirtiems filmams, spektakliams. (Beje, kartais pasvarstoma, kad paaugliais galima įvardyti ir kai kuriuos suaugusius (vis dar paaugliškos sąmonės) piliečius, žvaliai besiplūstančius internetiniuose komentaruose; jeigu taip, tuomet auditorijos ratas, kuriems nekenktų romantiškas šviečiamasis naratyvas, gerokai prasiplečia. Tąsyk tokių pasakojimų (romanų, filmų, spektaklių) atsiradimo būtinybė tampa itin aktuali.)
Antroji pasakojimų rūšis – gerokai realistiškesni, istoriškesni. Jie pasakojami matant „abiem akim“, t.y. – regint ir tai, kad toje romantikoje taip pat buvo visko, kad kitąsyk ir herojai turi dėmių, kad ir jie kariavo, ir gudravo, ir žudė. Tada, geriau pasiknaisiojus, paaiškėja, kad ir karalius Mindaugas, ir Vytautas, ir kiti mūsų istorijos vėliavnešiai buvę gerokai įvairiapusiškesni, ne tik geradariai pasakų karaliūnai... Betgi ir šios rūšies pasakojimuose dažniausiai jie nėra smarkiai nuteisiami, nes valstybių kūrimosi kontekstuose svarbu buvo stiprinti valstybę – laimėti karus ir apgauti priešą, numalšinti vidines prieštaras.
Visa tai sveika sužinoti, išsianalizuoti, kai žmogus arba tauta yra kiek labiau pabrendę, gebantys perprasti įvykių kontekstus, kuriuose nagrinėjami tie žiauresni ar komplikuotesni įvykiai. Čia jau rimtų istorinių romanų, filmų, mokslinių darbų arba psichoanalitinių studijų sritis.
Trečioji pasakojimų rūšis – patamsinta istorija. Ji dažniausiai kuriama nedraugiškų kaimynų, turint ilgalaikį tikslą – išmušti pasididžiavimo ir savigarbos galią, kad žmogus (arba tauta) liktų kompleksuotas, nelaimingas, pasimetęs. Tada jais lengva manipuliuoti, primesti jiems ne tik savas, genetiškai modifikuotos istorijos versijas, bet ir ateities vizijas. Ir netgi nesipriešinimo galimai okupacijai strategijas.
Patamsintos, hiperbolizuotos istorijos mėgstamos ir moderniam teatre, kine, literatūroje, siekiant sukurti adrenalizuojančią demonų pasaulio realybę istoriniuose kontekstuose, kur tarsi Š.Saukos paveiksluose pasaulis įgyja sąmoningų apokaliptinių deformacijų, žyminčių mūsų žemiškosios esaties riboženklį – „Ten pragaras. Neiti.“
Prie tokių patamsintų kūrinių kitąsyk galima priskirti ir propagandos meną: pvz., sovietinio NKVD budelio N.Dušanskio paliktus „atsiminimus“ apie partizanus, vaizduojant juos žiauriais banditais ir žydšaudžiais. Ši versija sėkmingai plėtojama naujosiose Rusijos informacinio karo doktrinose, kartais jai asistuoja ir kai kurie vietiniai mūsų propagandistai, bandantys atkartoti N.Dušanskio fantazijų versijas.
II
Pasakojimai apie save, savo gentį, tautą – esminė bendruomeninės savivokos/susitarimo zona. Jeigu patys nesukuriame/neperpasakojame įtikinamų savų istorinių naratyvų, motyvuojančių išlikti tauta, valstybe, tuoj pat juos mums/už mus kurti imasi kiti. Nebūtinai draugai... Ir nebūtinai tie naratyvai puoselės didį norą jaustis visaverčiu savo valstybės piliečiu.
Pasakojimai jungia mus su protėviais. Ir su būsimomis kartomis.
Knygą „Istorijos apie Lietuvą“ pradeda graži sietyniečio Dariaus Kuolio įžanga: „Tauta – tai pasakojimas. Taip sako šiandieniai tautų tyrinėtojai. Matyt, jie teisūs. Tautos gyvena pasakodamos savo istorijas, o pasakojimai kuria ir saugo tautas. Mat jie išsako ir perduoda bendruomenei svarbius vaizdinius, reikšmes, idėjas, vertybes. Tos idėjos ir vaizdiniai lemia mūsų elgesį, mūsų pasirinkimus, apsisprendimus – ir pavienio žmogaus, ir visos visuomenės. Kasdienius ir istorinės svarbos turinčius. Dar neseniai tūkstančiai beginklių žmonių gynė savąjį Parlamentą, nes tikėjo, jog kova už laisvę yra prasminga, nes tokį tikėjimą saugojo ir iš kartos karton perduodavo tautos tekstai.
Pasakojimai jungia mus su protėviais. Ir su būsimomis kartomis. Daugiau nei prieš keturis šimtus metų pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis pasakojo lietuviams apie praeitį norėdamas, kad šie savo istorijoje kaip veidrodyje išvystų senuosius protėvius, kilnius dorus vyrus, kad su jais kalbėtųsi ir tartųsi dėl bendrų tėvynės reikalų.“
Tęsiant šią D.Kuolio mintį – o kas būtų atsitikę, jei prieš keturis šimtus metų M.Strijkovskis kilnius dorus vyrus būtų aprašęs nusikaltėliais ir išsigimėliais? Ar būtų buvę paskui noro su jais kalbėtis ir tartis dėl bendrų tėvynės reikalų.
III
Kažkada Berlyne vokiečių auditorijai rodžiau filmą „Baladė apie Daumantą“. Po to vyko aptarimas, kurio metu vokiečiai itin stebėjosi ir negalėjo suprasti, kaip „kažkokie“ Lietuvos partizanai, kažkokie netašyti Lietuvos „kaimo bernai“ dešimtį metų sėkmingai kovojo su sovietų kariuomene, neseniai parklupdžiusia gerai sustyguotą fašistinę Vokietijos karo mašiną! Dovydo ir Galijoto mitas buvo tinkamas atspirties taškas, bandant suprasti/apibrėžti kitataučiams sunkiau suprantamus mūsų pokario reiškinius. Tąsyk pirmąkart jutau tokį pasididžiavimą miško broliais, pristatomais svetur.
Kartu buvo džiugu pasinaudojus galimybe šiek tiek pakeisti įsisenėjusias vokiečių nuostatas ir praskleisti nežinomybės užuolaidą. Tapo aišku, kad partizaniška tema gali būt puiki, intriguojanti mūsų vizitinė kortelė – tai stebuklas, kurio gal ir patys iki galo dar nesuprantame.
Kitas nemažesnis stebuklas pastebimas moksleiviškose partizaniško kino stovyklose, matant, kaip berniukai ir merginos staiga ima gerokai labiau jausti/atjausti Lietuvos istoriją; visa tai paskatina tapti aktyvesniais Lietuvos piliečiais, garbingesniais.
Šis pastebėjimas papildė pirmąjį, vokiškąjį – galbūt partizanų tema šiuo metu yra mūsų gyvasties ir jėgos versmė. Gal ne vienintelė, tačiau labai veiksminga.
IV
Prasidėjus R.Vanagaitės ir E.Zuroffo šmeižto kampanijai prieš partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą, ypač skaitant aštrias diskusijas po šmeižto – tapo aišku, kad šiedu naratyvai (partizaniškasis ir žydiškasis) kol kas egzistuoja atskirai, konfrontuojančiose pusėse. Ir dažnai regisi, lyg jie būtų nebesutaikomi – ypač tiems, kas pamėgęs dušanskiškas pokario kovų interpretacijas... Arba aklai, bukai antisemitiškai nusiteikusiems.
Galima būtų numoti ranka ir palikti taip, kaip yra, bet galima bandyti kurti kitokį, naują naratyvą, jungiantį abi tragedijas – partizanų ir Holokausto. Jungiantį nebepriešinant, o sutaikant.
Geriausiai pavyzdys galėtų būti filmas arba TV serialas apie partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto šeimą, kurioj keturi broliai tapo partizanais, o Juozo žmonos Nijolės brolis ir mama gelbėjo žydus ir vėliau buvo pagerbti pasaulio teisuolių gretose.
Taip pat graži dviejų skaudžių temų jungtis būtų, jeigu kiti metai būtų paskelbti A.Ramanausko-Vanago ir žydų tautos pagerbimo metais.
Jei skelbsim tik žydų metus, „netyčia“ bus laimėjęs dušanskinis naratyvas, dėl kurio ir buvo paleista visa ši antipartizaniška R.Vanagaitės šmeižto kampanija – kad tik nepaskelbtume šimtųjų Vanago gimimo metų jo vardu. Būtų nedovanotina gėda ir valdžios silpnybė, jeigu atsitrauktume.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Gaila
