Naivumo ir verslininkiškumo mišinys šioje personoje gana neįprastas; kiti oligarchai, bandę užkrimst ir politikų duonos, buvo gerokai gudresni, unguresni.
Kažkada režisavau porą spektaklių jo Naisių teatre, ir pabandžiau įpiršt mintį, kad jo aktoriams reikia stipriai tobulintis, jei jie norėtų žengtelėti link profesionalumo. Ramūnas atsisakė, kad gerai ir taip, ir taip pilnos salės į nemokamus kaimo spektaklius. Paskui pabėgs dar. Tada liko įspūdis, kad nesusišnekam apie ugdymą, laisvų asmenybių puoselėjimą ir žmonių lavinimą.
Paskui bardus pasiūliau blaiviems festivaliams ir prasidėjo vasaros padainavimai Naisiuos. Pats atsisakiau važiuoti (ir beveik nemokamai dainuoti) – bet ne dėl taupių pinigų, o dėl vaikų šachmatų turnyro, pavadinto V.Petkevičiaus vardu.
Tada Ramūnui nusiunčiau trumpą žinutę: „Ramūnai – persiunčiu citatą iš „Naujojo Židinio“, regis, kartais stipriai šauni pro šalį su šachmatų turnyrų pavadinimais".
Ir prikabinau ištrauką iš Liudviko Jakimavičiaus rašinio, kažkada publikuoto „Bernardinuose“:
„Prieš metus kitus „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnale buvo publikuoti skaudūs pokario laikų prisiminimai, kuriais dalinosi vienas rusas, buvęs anų laikų partinis funkcionierius (vėliau emigravęs į JAV). Jis pasakojo, kaip tarybiniais laikais lankėsi Lietuvoje ir ką iš to apsilankymo prisimena šiandien: „Ūmai įgyta netikėlio reputacija suartino mane su lietuvių vaikų rašytoju Vytautu P. Su tuo milžinu kitą rytą leidomės į Thomo Manno namą-muziejų. Vytas pasiėmė du butelius konjako. Namas, tiesą sakant, buvo uždarytas, tačiau tarnautojas Vytui atidarė duris, o pats, palikęs mus vienu du, pasišalino. Pasivaikštinėjom po kambarius, iš kurių nieko nebepamenu, išskyrus kopas ir Baltiją už langų. Paskui susėdom Nobelio premijos laureato kabinete, pasidėjom savo konjaką ant stalo, prie kurio buvo parašytas „Juozapas ir jo broliai“, ir kraupiai nusigėrėm. Labai girtas Vytas labai girtam man ėmė pasakoti apie savo jaunystę. Kodėl jis, būdamas penkiolikos metų, apgavo sovietų valdžią savo milžinišku ūgiu ir kaip aštuoniolikmetis buvo priimtas į baudžiamąjį būrį. Regis, tėvą komunistą nužudė priešai, bet gali būti, kad ir visai kitaip. Būrys gaudė „miško brolius“, bet svarbiausias dalykas, kurį apie kovinę jaunystę prisiminė mano pašnekovas, buvo žmonių šaudymai. Po šaudymų prastai miegodavęs, kamavę košmarai. Ypač baisus buvęs toks: apyaušriu ar sutemose jis šauna į senyvą vyrą vienais apatiniais – šauna, o tasai negriūna.(...) Vytas kalbėjo, o aš, įbedęs girtą žvilgsnį į jo neįtikėtinai dideles rankas, tvirtai sunertais pirštais, padėtas ant Thomo Manno stalo, šiurpau iš siaubo: budelio rankos.“
Ir gavau atsakymą:
Labas vakaras, Vytautai, aš niekur nešaudau... Šį turnyrą organizuoja Čmilytės tėtis, mes tik davėme patalpas. Manęs visiškai nedomina pavadinimai, mane domina tai, jog 80 vaikų žaidė šachmatais. Manau, mes per daug koncentruojamės į smulkmenas, pamesdami esmę.. Esmė vaikai, nors jums gal taip ir neatrodo...
..............................
P.S.: Jei politikas melavo, kalbėdamas apie mašinų nuomos peripetijas, jis nebetinkamas politikuot. Turi keistis standartai. Bet gero ir turtingo žmogaus, juoba linkusio mecenuot, visgi nereiktų skubiai nurašyti. Tokių nėra daug Lietuvos versle, daugumos oligarchų nagučiai labiau savęsp užsilenkę.
O pačiam Ramūnui kada nors gali praversti mintis, kad klaidos yra gerai, jeigu iš jų pasimokai. Tada augi, bręsti. O kaip kitaip? Ir ne pinigų kiekis lemia išmintingumą, o suvokimas, kad "žinau, jog nieko nežinau".
P.P.S. Kai Ramūnas po pirmo rinkimų turo užsipuolė Gabrielių ir viešai tyčiojosi apie jo traumuotumą, tyliai šypsojau visa tai, galvodamas apie bumerangus. Juk niekad nebūna taip, kad "ant savęs nepasisakytum".
Ir visgi jam reikėtų žmogiškai atleisti. Nes ir Valatka, ir Garbačiauskaitė ir kiti viešieji protinguoliai taip pat turi ir gražių, ir nelabai savybių.
