Bet vienareikšmiškai aišku – Jono Meko gyvenimo kūrinys pasisekė. Ir dar daugiau – tas kūrinys buvo/yra ir bus ir apie mus, apie Lietuvą, gal net apie kitokios Lietuvos galimybę – džiugios, aktyvios, pulsuojančios dabarties momente, nesustabarėjusios praeities kiautuose. Švenčiančios ir kartu analizuojančios, atviraujančios iki skaudžiausio sielos nuogumo ir sakralizuojančios kasdienį buvimą, draugystę su savim, draugais, su kuo įvairiausiu mūsų pasauliu ir jo dievais.
Toks ir buvo Jono Meko gyvenimo kūrinys, kuriame dažnai nebeatsiskiria, kas ten kūryba, o kas gyvenimas. Ir laisvė – esminis Jono palikimas/palinkėjimas mums:
„Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. O mūsų sinemateka turi būti opozicijoje. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia… Bet ne, tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma." (Jonas Mekas, 2001, iš pokalbių su VVL)
II
Jei Lietuvoje kada atsirastų fluxiškas paminklas, mums ir mūsų turistams bylojąs apie didžiausią pasaulinę lietuviškos kultūros sėkmę, jame galėtų stovėti mažiausiai trys, o gal ir penkios skulptūros – J.Mačiūnas, J.Mekas, J.Lenonas, na gal prie kompanijos prisiderintų ir dar pora „lietuvių" – Salvadoras Dali su Yoko Ono.
Nors abejoju, ar Jonas pritartų fluxus judesio įpaminklinimui, nebent juokais numotų ranka ir matytų tame žaidimo pratęsimą. Gyvybę.
„Jonas niekad nebuvo apie pabaigą, jis buvo apie pradžią. Jonas tai pradmuo, pradmenys." (Romas Lileikis, telefonu, praėjus 10-iai minučių nuo gautos žinios apie Jono Meko iškeliavimą amžinybėn.)
III
„Nebūkite per daug rimti", – Jonas šį palinkėjimą dažnai kartodavęs, tiek kalbėdamas apie kiną, tiek apie Lietuvą ir lietuvius. Ir tame palinkėjime yra kažkas liturgiška – neįstrigti nei „pletkuose", nei kančioje ar vien jos apmąstymuose; prisikelti gyvenimo ir kūrybos šventei.
Kažkada teko girdėti išvykstančio garbaus Vatikano dvasininko korektišką palinkėjimą Lietuvai, kaip svarbu Nukryžiuotame matyti Prisikėlusį, kaip svarbu neįstrigti Didžiajame Penktadienyje, o pasiekti ir Sekmadienį. Tame buvo ir subtili diagnostika.
Panašią žinią palikęs ir tėvas Stanislovas A.Stonio filme „Atverti duris ateinančiam", bylojęs, kad „Dievas yra džiaugtis".
Regisi, kad Jonas Mekas reprezentavo būtent tą besidžiaugiančią, prisikėlusią ir švenčiančią sąmonės teritoriją, gal dėl to jis sunkiau suprantamas ir priimamas šiai šventei dar neatsivėrusių, nepasiruošusių. Ir gal todėl jis taip entuziastingai „kaip savas" buvo priimtas ir pagerbtas aukščiausiais įvertinimais daugybėje kiek lengviau su karo bei kančios paveldu susitvarkiusių šalių – Japonijoje, Prancūzijoje, Anglijoje etc.
IV
Galvojasi, o kas/koks galėtų būti mekiškas paminklas Jonui, nesuakmenėjęs, nepalaidotas, o gyvas, šokantis ir pulsuojantis, nešantis laisvės žinią ieškantiems. Pasiūlymų galėtų būti daug, bet manieji bus susiję su tuo, ką su Jonu kadaise daugsyk apšnekėjom ir, deja, nepavyko iki galo realizuoti. Liko skolos Jonui...
Pirma – Jonas Mekas degė noru, kad Orvido sodyba galų gale atitiktų savo vertybinį statusą. Anot Jono, tai vienas rimčiausių XX amžiaus modernios skulptūros paminklų, kurio reikšmė pasauliui dar tinkamai nepristatyta; o ir pati sodyba galėtų būti pasaulinis kūrybos, piligrimystės ir orvidiškos dvasios šaltinis.
– Jonai, kokį regėtum vaizdinį/modelį toliau egzistuojančio Sodybos tvarinio?
– Gal pranciškonams... (Iš 2017 05 02 dienos VVL susirašinėjimo su Jonu Meku)
V
Manau, kad Orvido sodybos puoselėjimas orvidiškumo linkme – ir yra Jono Meko žinia, palikta mums, kaip įpareigojimas ar palinkėjimas veikti ta linkme. Kada nors, kai Lietuva jau subręs ir supras, ką turi.
„Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. (...) Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva... O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis... Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas ir dar kitų yra.
Orvido sodyba, yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius 50 metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių yra Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek mažesnė, yra lygi su Smithson ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras visą Orvido sodybos svarbą? (...) Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.
Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvido? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodenas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening‘s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smithsonas yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.
Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t.t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių-dalelių. Atrodo primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas! (Jonas Mekas, iš 2001 metų pokalbio su VVL).
VI
Kuomet 1990-ais metais su bičiuliais A.Jevdokimovu, A.Mateliu, A.Stoniu, A.Maceina ir kitais pradedančiais kino kūrėjais grįžome iš vasaros studijų Niujorke, Jono Meko „Antologinių filmų archyve", ištiko suvokimas, kad Lietuva nedaug ką žino nei apie patį Joną, nei apie jo filmus, juolab jo unikalią sinemateką. Ir ėmė bręsti svarstymai – kaip Joną Meką, jo kūrybą ir šiaip avangardinį kiną priartinti prie Lietuvos. Tada Jonas atvažinėdavo į Lietuvą ir pats, greitai tapo Užupio respublikos garbės piliečiu ir pats save puikiai pristatė meniškai Vilniaus publikai. Tada ir šovė mintis, kad Užupyje reikėtų steigti Jono Meko kino centrą – gyvą sinemateką, kur būtų ir Jono archyvų kopijos, kur virtų kava ir gyvenimas, rodytųsi ir kurtųsi filmai, skambėtų poezija ir džiazas, kur būtų pastogė laisvojo kūrybos pasaulio piliečiams.
Idėja iš pradžių pajudėjo puikiai – tuometinė Vilniaus valdžia pasiūlė nenaudojamą, apgriuvusį pastatą Užupyje, Aukštaičių 2, mes jau radom sąmoningus verslininkus, kurie investuotų ir visa tai pritaikytų kino centro reikmėms, atvažiavo Jonas apžiūrėti, gavome jo pritarimą – jam pastatas ir vieta patiko; jau ėmėme kliedėti apie Užupio kino centro atidarymo datas ir kas galėtų į jį atvykti, bet... pasikeitus valdžioms ir poreikiams (arba prioritetams?), minėtas pastatas buvo skubiai privatizuotas, o mes likom it musę kandę. Tada 2004 metais Jonas parašė futuristišką laišką, neslėpdamas nusivylimo:
„Užupio Kino Centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina... Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be Tėve Mūsų, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.
Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvydo sodyba vis dar tebesvarstoma, – mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes buvo perdaug bulvių jame supilta. Mat čia buvo bulvių sandėlis. Vėliau tarp bulvių dar buvo rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištraukė: „a. čiort...“
Bet 2010 ar 2011 metais, R.Lileikio užsispyrimu namas vėl buvo atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau buvo pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turėjo savo autonominį merą R.Lileikį.
Manęs klausė: „Kas galėtų iš įžymių, įdomių J.Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą? Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų Užupio Centrui ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvidą su Mikučiu – jie pašventintų Užupio Centrą ir primintų: „Nebūkit taip perdaug rimti“.
Ką dar aš noriu pasakyt, ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl Film‘Makers Cooperative ir Antologija išsilaikė, augo ir plėvesavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra Užupio kino centro gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais. Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nei cento nei iš miesto nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holyvudu: visas Holyvudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avargardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą. (Jonas Mekas – laiškas VVL ir Vilniaus miesto savivaldybei)
Beje, vėliau minėtą projektą perėmė ir po kelių metų kiek kitaip realizavo tuometinis meras A.Zuokas, įkūręs „Jono Meko vizualiųjų menų centrą". Taigi, kažkas iš idėjos liko. Vienok, manyčiau, kad gyvo, kuriančio ir jaunatviško organizmo, eksperimentuot nusiteikusių kino žmonių prižiūrimos ir organizuojamos naujojo kino sinematekos/kavinės/laboratorijos poreikis nėra sumenkęs. Galbūt tai galėtų būt dar vienas paminklas Jonui Mekui?
VI
Ir visgi – didžiausias paminklas Jonui būtų tiesiog gyventi ir džiaugtis laisve. Jonas Mekas paliko siūlymą kurti ne tik poeziją, kiną, bet ir žaismingą, pilnavertį gyvenimą, kuris įmanomas nurimus, susitikus su savimi. Tokį gyvenimą, kuriame jauku:
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, perdaug dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom..Bet kažkur giliai giliai mes viską žinom... O šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus, kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie laiškai Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats. (Jono Meko "Laiškai iš Niekur")
