Ar turi Lietuva mitą? Ar bendrauja su protėvių dvasiom?
Tarpukario Lietuva rėmėsi į LDK kunigaikščius, tai motyvavo tuometinę pilietinę ir patriotinę savimonę. Ar mes turim kokį nors mitą dabar, XXI amžiaus pradžioje – be akropolių ir maximų? Be juodojo mito, kad esam didžiausi Europos nevykėliai, nusigėrėliai ir t. t. Ar turime mitą, kuris padėtų išlikti kilnesniems, gyventi darnoje? Partizanų mitas, sausio 13-osios mitas... Nepaisant to, kad (anot tūlo A.Paleckio) ten tik „savi šaudė į savus“ – jie mums tiesiog būtini, kad paprasčiausiai išliktume.
Mitas įpareigoja, o demitologizavus istoriją, dažnai nelieka nei pareigos, nei paties Lietuvos kūdikėlio. Jis nuskęsta išmestas kartu su nešvariais mūsų skalbinėliais, kuriuos taip mėgsta velėti susivėlusios žiniasklaidos laumės.
***
„Rusų kalbos pamokos“ – jaudinantis rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo dokumentinis filmas („Russian lessons“), pasakojantis apie Rusijos karą prieš Gruziją. (Nemačiusiems šio filmo siūlyčiau jį pasižiūrėti „Youtube“).
Mitas įpareigoja, o demitologizavus istoriją, dažnai nelieka nei pareigos, nei paties Lietuvos kūdikėlio. Jis nuskęsta išmestas kartu su nešvariais mūsų skalbinėliais.
Filme – tarp daugelio kitų šiurpą keliančių scenų – parodoma (mums gerai pažįstama) „nevzoroviška“ informacijos klastojimo technika, kaip karo reporterių nufilmuotas rusiškų naikintuvų antskrydis virš Cchinvalio ir taikių žmonių bombardavimas apverčiamas aukštyn kojom. Propagandinėje Maskvos TV žinių laidoje ta pati scena (tik patamsinta ir pagražinta spec.efektais) netikėtai virsta visiškai priešingu reiškiniu. T. y. – tas pats dokumentinis kadras „išverčiamas“ į rusų kalbą ir tuomet jau aiškinama, jog tai gruzinų lėktuvai bombarduoja taikius osetinus. O deganti gruzinė prie savo subombarduoto namo – tai osetinė...
Vėliau visą šią „žiauriųjų gruzinų“ akciją apvainikavo uolaus Kremliaus klapčiuko, maestro V.Gergijevo koncertas, nuskambėjęs subombarduotame Cchinvalyje ir turėjęs klasikinės muzikos mėgėjams galutinai išplauti smegenis apie tai, kas padarė šiuos nusikaltimus.
Dar vėliau „maestro“ sausio 13-ąją pakoncertavo ir Kauno Žalgirio arenoje, sutraukdamas garbių krepšininkų, pramogautojų bei valdžiažmogių minias.
***
Keista, kad neturime vaidybinio filmo apie sausio 13-ąją. Ir spektaklio neturime, Ir daug ko neturime. Matyt, ne laikas.
Buvom prieš metus pradėję su prof. V.Masalskiu galvoti apie tokį nebrangų spektaklį/filmą, kurį kurtų sausio 13-osios nemačiusi karta. t. y. Valentino vaidybos studentai iš Klaipėdos universiteto. Pradžioj jie turėjo susirinkti atsiminimus iš savo tėvų, senelių, kaimynų, o paskui iš tos medžiagos su Valentinu būtų susidėlioję naujojo spektaklio dramaturgiją. O mes tik filmuotume viską – nuo atsiminimų užrašymo, repeticijų iki pat premjeros, į kurią susirinktų ir pjesės prototipai.
Nuo tokio peršalimo jam teko pašalinti visus dantis ir implantuoti naujus, o kai jis pasiskundė, kad neturi pinigų tokiai operacijai, jam gydytojas ciniškokai pasiūlė (pasiuntė) važiuot pas... Landsbergį ir paprašyt, kad sudėtų naujus.
Buvom sutarę, kad neklausinėsime tik vienos pusės liudytojų, reikia paklausinėt ir kitoj barikadų pusėj buvusius, bandyti suprasti ir juos. O Klaipėdoj tokių irgi nemažai galima surasti.
Pirmieji bandymai parodė, kad veriasi fantastiškos istorijos – lietuviškos, lenkiškos, rusiškos, nevienareikšmiškos ir neplakatiškos, kontroversiškai žmogiškos. Pvz., vienas studentas pasakojo apie savanorį ūkininką-gynėją, kuris tą naktį atvažiavo savo traktorium į Sitkūnus. Jį nusiuntė blokuoti kažkokios atokios sankryžos ir pažadėjo už kelių valandų atvažiuoti pakeisti. Bet užmiršo. Nepakeitė, ir net arbatos neatvežė. Buvo laikas įtemptas, tad užmiršo, nesukontroliavo – ne iš blogos valios gi... Ir jis vargšelis ten porą dienų šalo, kol nebeiškentęs nuvažiavo namo, sustiręs į ledo gabalą. Paskui nuo tokio peršalimo jam teko pašalinti visus dantis ir implantuoti naujus, o kai jis pasiskundė, kad neturi pinigų tokiai operacijai, jam gydytojas ciniškokai pasiūlė (pasiuntė) važiuot pas... Landsbergį ir paprašyt, kad sudėtų naujus. Nuo to laiko minėto savanorio požiūris į Lietuvos gynybą tapo gerokai skeptiškesnis, švelniai tariant.
Kita istorija – apie įsimylėjėlius, kurių vienas norėjo važiuot į Vilnių prie bokšto, o kita neleido. O jis vis tiek išvažiavo, bet grįžęs jos neberado, tik raštelį: „... jei tau TV bokštas svarbiau negu aš, tai...“
Sako, kasmet sausio 13-ąją tas žmogus prisigeria, o kitos mylimosios taip ir nesugebėjo rast. Gal ir neieškojo.
Kultūros tarybos šis projektas nesudomino, tad atidėjom jį kultūringesniems laikams.
