Bet štai grįžus Lietuvon reikia arba skubiai atprasti nuo parsineštų bendravimo įgūdžių, arba nebesekti nekontroliuojamų portalų, nesidomėti, ką apie tavo tėvo ligą, nutikusią jubiliejinio gimtadienio išvakarėse, ką apie tavo pradedamą kurti partizanišką filmą „Aš esu Vanagas“ dergia anoniminiai komentatoriai-smogikai.
Grįžus iš Kelio (vis dar būsenoje „be šarvų“) pasirodė akivaizdu, kad nekontroliuojama komentarų zona – tai nėra nekaltas pasižodžiavimas, o savotiškas kriminalinis žiniasklaidos paribys, kur mentališkai žudoma, žudomasi... Gal net daug šiurkščiau ir tiesmukiau nei dabar viešai aptarinėjami, smerkiami seksualinio priekabiavimo skandalai.
Tad ir sureagavau, viešai paprašydamas, kad bent jau vienas mano mylimo provincijos miestelio laikraštis imtų tvarkytis užnuodytą viešąją komentarų erdvę.
Apibendrindamas diskusijas tuo klausimu, visų pirma noriu atsiprašyti žmonių, kuriems netyčia teko perskaityt 15min išspausdintas p. G.Šmigelskienės išrankiotas mano sarkastiškas mintis, nes jos ir nebuvo skirtos žmonėms, o anoniminiams komentatoriams-kileriams, šmeižikams, patyčininkams. Su žmonėmis tokiais žodžiais niekad nekalbu, nes žmonės paprastai turi veidus, pavardes, nebijo pasirašyt ir pasiginčyt komentaruose „kaip žmonės“.
Kita vertus, negaliu nutylėt, kad minėtame provincijos laikraštyje dirba ir išties puikių, garbingų žmonių – Linas, Jonas, Vidmantas; gaila, bet turbūt ne nuo jų priklauso galimybė susitvarkyti komentarų erdvę, dažnai balansuojančią ant kriminalo ribos.
Labai linkiu sau ir kitiems matyti pasikeitusią, garbingą Lietuvos žiniasklaidą, kuriančią, o ne griaunančią ir taip „smagiai“ griūvančią, beišsivažinėjančią ar nusigėrinėjančią Lietuvą. Jei bus šios mano kuklios pastangos nors kiek prisidėjusios, džiaugsiuos.
O sau iš tos diskusijos irgi išsinešu pamoką – išjungt stebėseną bulvariškesnio Lietuvos informacinio lauko, užsiimti filmo ir pasakų kūrimo reikalais.
II
Lietuviškose pasakose, kuomet herojams atsiranda neišsprendžiamų dilemų, jos dažnai patikimos patikimam teisėjui, „sūdžiai“. Tai savotiškas moralinis autoritetas, gebąs būti „neangažuotas“, t.y. – nešališkas. Tokio taikdario buvimas suteikia savotišką ramybę: juk visad yra kažkas, kas truputį geriau žino, truputį labiau myli, truputį mažiau nekenčia, truputį tikriau, aštriau jaučia.
Ar turime Lietuvoje tokių žmonių? Ar jie matomi, girdimi?
Toks buvo Leonidas Donskis. Galima įsivaizduot, kad ir dabartiniame vanagaitės ar priekabiavimo skandale jis gebėtų sudėti taškus, patardamas, nepažemindamas. Idant galėtume eiti dirbti savo darbų toliau, užuot gaišinę laiką apytuštėms aistroms ir emocijoms.
Aišku, žiniasklaidai būtų visiškai nuostolinga, jeigu tik prasidėjęs koks nors „geras“, verslus skandalas taip ir pasibaigtų kitądien ar tą patį vakarą, kokiam nors taikdariui apibendrinus, pasiūlius trečią kelią iš aklavietės.
Lietuviškos bulvarinės žiniasklaidos prigimtis – gaminti aistras ir emocijas, kad skaitytojai nesveikai jaudintųsi. Tai irgi savotiškas seksualinis priekabiavimas, nepuoselėjantis ramiai susitariančios bendruomenės, veikiau veikiantis priešingai – susiskirstykime į dvi stovyklas ir „davaj“ kuris kurį dvasiškai pažemins, išprievartaus.
Koks rezultatas? Sąmoningesnė publika ar priešingai? Rezultatas, regis, toks: skaudžiai didėjantis skaičius nebedalyvaujančių, nebetikinčių, nebenorinčių, užsidarančių, išvažiuojančių. Tokia Lietuva kelia didžiausią grėsmę.
Belieka linkėti, kad žurnalistika taptų atsakingesnė, ne dėl madų ir klikų, bet dėl žmogiškumo. Kad išvis liktume.
Smagumas nebent toks, kad net ir tokia žurnalistika pamažu keičiasi, evoliucionuoja. Antai, 15min atsisakė neregistruotų anoniminių komentarų – reiškinio, kuris, mano kuklia nuomone, yra esmiška Lietuvos autogenocido zona; o juk dažnai prie šios „anonimiškos“ savinaikos prisideda ir agresyvios kaimynės pasamdyti troliai – tai jau konstatuoja ir Amerika, ir Didžioji Britanija.
Belieka linkėti, kad žurnalistika taptų atsakingesnė, ne dėl madų ir klikų, bet dėl žmogiškumo. Kad išvis liktume.
Gal tai net ir vyksta – štai net ir A.Užkalnis, regis, ima visa tai suprasti, mylimosios paakintas, ir keičia viešo bendravimo stilių. Visgi – žurnalistui įsimylėti sveika. Visuomenei taipogi.
Tikėtina, kad heiteriško, šaržuoto, dažnai ir paperkamo žurnalizmo banga eina lauk iš mados, gal išties jau būtų laikas pradėti kalbėtis kaip žmonėms, kaip su žmonėmis.
III
Idant nereiktų išradinėti naujų etiškos žurnalistikos paspirtukų, galima prisiminti tai, kas jau buvo apibrėžta, į ką manding ir galėtume lygiuotis.
Tarkim, filosofo, žurnalisto, tremtinio Juozo Keliuočio suformuluota tauriosios žurnalistikos samprata, kuri kaip etikos kodeksas galėtų kaboti kiekviename tūlame delfyje ar lietryty:
Žurnalistikos tikslai:
- kovoti dėl didžiųjų tiesos, gėrio ir grožio idealų;
- tarnauti bendrajam gėriui;
- kovoti dėl didžiųjų visuomenės idealų – autoriteto ir laisvės, teisingumo ir meilės;
- atlikti kultūrines ir civilizacines funkcijas, būti didžiuoju kultūrinės ir visuomeninės pažangos veiksniu;
- būti tautinės konsolidacijos židiniu ir reikšminga valstybės galybės ugdytoja;
- būti visuomenės kelrodžiu, būti švyturiu, kurs nušviečia gyvenimo kelius;
- būti tautinės galybės židiniu;
- būti stipriausiu tautinės konsolidacijos ryšiu ir vyriausiu kultūrinės pažangos nešėju.
Žurnalistikos uždaviniai:
- spindėti, plazdėti ir skambėti visu dabarties gyvenimu su visomis savo sritimis ir periferijomis;
- turtinti, gaivinti ir skaidrinant savo skaitytojų gyvenimą, jiems teikti naujų tiesos, gėrio ir grožio spindulių;
- griauti visus izoliacijos barjerus ir žmogų daryti viso pasaulio ir visų epochų piliečiu;
- teikti informaciją apie viską, kas įdomaus ir aktualaus, nuostabaus ir ypatingo vyksta visame Žemės rutulyje;
- skatinti šių dienų žmogų sekti visus pasaulio įvykius, džiaugtis visais laimėjimais ir liūdėti visomis nelaimėmis;
- atskirų žmonių gėrį pakelti į aukštesniąją gyvenimo sritį; juos sudominti viešaisiais ir bendraisiais reikalais, atitraukiant juos nuo savo siauručių egoistinių tikslų, atveriant jiems platesnius akiračius ir juos palenkiant visuotinumo ritmui;
- būti ideologinių, politinių ir moralinių kovų arena;
- ne tik eiti draug su gyvenimu, bet ir duoti jam toną, iškeliant naujų problemų ir jas sprendžiant;
- nuolat kelti naujas problemas ir būti nuolatine visų didžiųjų diskusijų arena, siekiant skatinti žmogų prie galvojimo, prie didelio intelektualinio judrumo ir intensyvaus dvasinio veiklumo;
- kelti socialinių, politinių ir ekonominių reformų reikalą ir dėl jų nenuilstamai kovojant, į kovą įtraukiant plačiąsias žmonių mases, be kurių šiandien nebegalima įkūnyti nei viena nauja mintis ir įvykdyti nei viena radikalesnė reforma;
- iškelti gyvenimo ydas ir drąsiai reikalaujant jas šalinti;
- nuolatos grumtis su galingųjų noru panaudoti valdžią savo egoistiniams tikslams;
- viešai kontroliuoti vyriausybės ir bendrai visus viešųjų įstaigų darbus, juos užgiriant ar atiduodant visuomenės teismui; iškelti valdininkų sauvaliavimus.
Žurnalistinės veiklos principai:
- liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti, šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti
- sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti;
- būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų;
- kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę;
- plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui;
- nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo;
- būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone;
- artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus.
- užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti;
- ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu;
- būti aktualine ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalgą, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;
- ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį, nepataikauti moderninio žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;
- nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie naujausius įvykius, apie paskutinius mokslo išradimus ir paskelbti naujausias idėjas;
- priminti jau mirusių didžiųjų žmonių mirtis, šitaip sudarant nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių.
(J.Keliuočio mintys pasiskolintos iš Dainos Karlonaitės mokslinio darbo).
