I
Šią procedūrą kažkada man detaliai išaiškino profesorius V.Sirvydis, kai buvo operuojama mama. Nusivedė į kabinetą ir su širdies maketu rankose pademonstravo visą operacijos eigą.
II
Turbūt esu nepataisomas pasakų rašytojas, nes visad patinka personifikuoti, sužmoginti ne tik arklius arba peles, bet ir žvaigždes, valstybes. Tad retsykiais pagalvoju: o ką, jeigu ir Lietuvai gresia koks nors infarktas, jeigu, tarkime, pagrindinė Lietuvos širdį maitinanti kraujagyslė yra beveik užsikimšusi kolchozinėmis penkiasdešimtmetės okupacijos atmatomis: pavydais, goduliais, melais bei kitais mielais vergiškais prasikeikimais.
Tada Lietuva dūsta, širdis stoja, jai trūksta oro, ji darosi irzli, pikta – kaip ir kiekvienas žmogus, nujaučiantis pabaigą. Akivaizdu, kad norisi bėgti, kur akys mato – kuo toliau nuo šios sargdinančios, o gal net marinančios situacijos. Arba svaigiai užsimiršti, nusikaušti pramogose ir ganduose, ir bent taip „atšvęsti“ nebemokėjimą būti.
Tuomet gal ir čia reikalingas šuntas? Tik pradžioje svarbu išsiaiškinti, kurioje Lietuvos kojoje dar būtų galima rasti tą sveiką kraujagyslę, šuntą, kurio pagalba gal pavyktų apeiti kolchozinį kadaise primestos vergystės trombą?
Vasaros moksleivių stovyklose kuriame filmus apie partizanus. Regisi, kad būtent pokario tema yra vienas iš neblogų „dekolchozivatorių“. Pažadina, motyvuoja, paduoda sveikesnio, drąsesnio ir pilietiškesnio partizaniško kraujo. (Netgi tai, kad tie vaikų sukurti filmai paskui „youtubėj“ sulaukia daugiau kaip šimto tūkstančių peržiūrų irgi šį bei tą pasako. Pvz., filmukas „Brolis“.
III
Neblogas šuntas yra ir dainos – kokybiškos, prasmingos, primenančios, kad esam ir galim būti gražūs, kilnūs, jautrūs. Ieva Narkutė, Svaras, Skylė, D.Razauskas, E.Sirvydytė, liaudies baladės, V.Kernagio dainos ir pan. Šių dainų „šuntai“ galėtų/turėtų skambėti ir troleibusuose, ir valdžios institucijose ir prekyb'centriuose. Jau nekalbant apie LRT.
Kažkada Kaltinėnuose kunigavo P.Linkevičius, kuris miestelį buvo įgarsinęs ir aplink bažnyčią bei centrinėje aikštėje leido tylią itin kokybišką klasikinę muziką. Žmonės pasakodavę, kad vien nuo to šiame gražiame Žemaitijos miestelyje ėmęs mažėt nusikalstamumas bei girtuoklystės.
Ta pačia proga galima prisimint ir kažkurį Londono merą, prieš gerą dešimtmetį samdžiusį muzikos akademijų studentus, kad tie naktimis pagriežtų smuikais nykesniuose narkotikų pardavimo skersgatviuose. Minėti reiškiniai iš ten sparčiai ėmė dingti, pernelyg neatitiko klasikinės muzikos ir narko'baronų „dažniai“.
IV
Lankydamas Santaros ligoninėje sergantį tėvą, kalbinau jį motyvuodamas sveikti, veikti, ir šio bei to klausinėjau – „O ką dar norėtum padaryt, kokie reikalai dar likę?“
Ir jis ėmė kalbėt apie Čiurlionį, kaip apie neišnaudotą Lietuvos brendą. Anot tėvuko, Čiurlionis esąs geriausias raktas mūsų tapatybei atrakinti, stiprinti. Tiek patiems susivokti ir prisiminti, kas esame ir kodėl, tiek atvykusiems trumpai drūtai prisistatyt. Pradėti reikėtų nuo Čiurlionio vardo suteikimo Vilniaus tarptautiniam aerouostui, gal netgi dekoruoti aerouostą Čiurlionio ženklais. (Jais, beje, galėtų puikuotis ir Palanga ar kiti tarptautiniais betampą kurortmiesčiai.) Čiurlionio kultūros institutas Lietuvoje – toks reiškinys gal irgi būtų neprošal?
Bet esminė vieta, anot tėvo, yra mokykla, kur Čiurlionis galėtų/turėtų būt dėstomas nuo pirmosios klasės (spalvinimo knygelės, komiksai) iki pat dvyliktos. Ir nebūtinai tiktai per dailės, muzikos ar literatūros pamokas. Matematikos, fizikos, chemijos uždavinius taipogi galima „sučiurlionint“. Manding, kiekvienai klasei galima rast tinkamą Čiurlionio suvokimo laiptelį ir taip ugdyt mistinę kosminę/gamtinę pasaulėvoką, kurią paliko didžiausias mūsų genijus.
