Nežinau, užtat ir klausinėjuos. Ar gali būt taip, kad siela kartais palieka kūną, o paskui vėl grįžta. Arba negrįžta. Arba egzistuoja kažkur netoli, kol jos niekas nepašaukia... Kokia ta siela, kada ji išeina, kada pareina, kada džiaugiasi, kada liūdi?
II
Anksti mus palikusi poetė Nijolė Miliauskaitė parašė tokį sielvartingą eilėraštį:
tamsi mano siela
ją užnešė smėlis
ji miega, ji miega
švytinti
naktine peteliške
ar išskrisi
iš kokono, iš mumijos?
perverta smeigtuku
po stiklu dėžutėj
raudonais degančiais plaukais
mergaitė
besileidžianti į slėnį, žydintį
salamandra jos akyse
ar išdygs
šis nepažįstamas grūdas
sėklelė, užnešta vėjo
kokiais žiedais žydės
grįžk, mano siela
sugrįžk
Nijolė nerašė apie Lietuvos sielą, rašė apie save. Bet kartais taip būna, kad tos dvi prigimtys – moters ir tėvynės regisi beveik tapačios. Juk ir liaudies dainose ar partizanams tėvynė buvo motinėlė. Arba mergužėlė.
III
Yra tokia indėnų legenda apie dvigubą žmogaus sielą. Joje sakoma, kad kiekvienas mūsų turime po dvi sielas. Pirmoji – mechaninė, atsakinga už kūno procesus, širdies darbą, kvėpavimą, miegą, maisto virškinimą ir šalinimą. Antroji – siela keliautoja. Ji mums užmigus iškeliauja į platybes ir parsineša vaizdinių, svajonių, idėjų, kurias paskui kūnui norisi realizuot. Taip tos dvi sielos ir bendradarbiauja, o žmogus jaučia sielos vedimą ir jam gerai.
Bet jei kartais sielų turėtojas stipriai prisidirba arba apsidirba, tuomet naktį siela keliautoja gali būt ir pavogta. Yra tokie sielų vagys, tykojantys – kada gi normaliai prisidirbsime. Ir štai pabunda prisidirbėlis ryte, lyg ir viskas gerai – viskas veikia: valgo sau, tuštinasi, pramogauja, pinigus uždirba, bet kažko tarsi trūksta. Kažkaip nebeskraju. Žiū ir teta depresija prie durų tik barkš barkšt ir stovi su saujele antidepresantų rankoje.
Tada, anot indėnų, nebent gali padėt koks atsiprašymas, nuskriejęs sielos keliautojos adresu. Kvietimas namo. O jeigu ir tai nesuveikia, dar žyniai gali pabandyt nukeliauti pas sapnų vagis ir išsiderėt sielą keliautoją parvesti namo. Kad žmogus vėl svajotų ir būtų pilnatvėj su savim.
Jei tokia pasaka būtų nepasaka, kam nors galėtų kilti klausimas, o ar netyčia nepavogta ir Lietuvos siela keliautoja? Gal tai kas vyksta su mumis, ir vyksta būtent dėl to... Po visų išdavysčių, karų, holokaustų, brolžudysčių ir pataikūniško melo – „net ir tada dirbant Lietuvai“. O ką, jei sielai iš tiesų nusibodo ir ji kuriam laikui pasitraukė. Kas būtų tie žyniai, kurie kūrentų dienomis/naktimis ugnį, atnašautų aukas, apgailėtų savo ir savo tautos elgesį ir nukeliautų jos parvesti.
Manding, tuos žynius reikia dar užsiauginti. Tik kažin ar Naisiuose... Gal tada ir vėl viskas bus po senovei. Gyvensim savo žemėj, po savo saule, dalinsimės tuo geru, ką žemė ir lietūs mums duoda, o dievai mums šypsosis ir laimins čia gyvenančių darbus.
To ir linkėtųsi atkurtai Lietuvai šimtųjų metinių proga:
grįžk, mano siela
sugrįžk
