Kadaise kūriau filmą apie Vilių Orvidą, teko surinkti nemažai atsiminimų apie jį ir jo Sodybą; paskui visa tai sugulė knygoje „Kitoks Orvidas“. Ir ten šmėkštelėjo Viliaus mintis, kad Sodyboje apsigyvenusi godumo dvasia ir Viliui ten nebesą ką veikti, laikas emigruoti į kitą pasaulį. Ir kita mintis ‒ kaip reikalai vykstą Viliaus Sodyboje, taip ir Lietuvoje, nes tai susisiekiantys indai.
Terminas „godumo dvasia“ apibūdino Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos esminį ketinimą ‒ kuo greičiau pralobti. Ir tai normalu: kai žmogus išeina iš komjaunimo kalėjimo, jis išsineša to kalėjimo manieras bei įgūdžius. Ir trokšta kuo greičiau pagyventi sau, „kaip žmogus“. Tas ir žmogiška, ir vaikiška, ir pateisinama, tik klausimas ‒ ar ne per ilgai užsisėdėta pradiniame „sau“ atkurtos Lietuvos būvyje. Ar ne laikas pradėt kalbėt apie „mūsų“ Lietuvą, kol ji dar yra. Ir tartis vadovaujantis nebe piramidinėmis konstrukcijomis, nuleidžiant nurodymus iš faraoniško piramidės „viercho“, o tariantis, būnant kartu, ieškant geriausio sprendimo, diskutuojant prie apskrito stalo. Kai rankos ant stalo, ne po juo.
Kai Lietuvoje imsis rastis daugiau savų, vietinių nikolų, kai išaugsime iš ego sauskelnių, tada gal ir nustosime iš čia važiuoti.
Taigi „godumo dvasia“ (kartais ji painiojama ir su „verslumo dvasia“) ‒ kaip ji veikia? Dažniausiai ji susijusi su agresija, machinacijomis ir ego tenkinimu: atseit, gyvename vieną sykį, reikia griebti abiem rankom, nustumiant/išduriant/pagąsdinant kitus. Ir neturėti jokių emocijų savo darbuotojų (juolab konkurentų) atžvilgiu, nes tai trukdo minėto pobūdžio verslumui/godumui.
Būtų geras (tiksliau ‒ blogas!) pavyzdys vienos statybinės firmos vadovo pasakojimas, kaip jo partneris, sudalyvavęs prabangiuose „koučingo“ kursuose, pasiūlė užsidirbti nemažai pinigų, nesumokant darbininkams už jau pastatytą objektą, o „pasamdant“ statybų inspektorius, kurie „rasią“ daug broko ir statybininkai teismuose nieko neįrodysią. Tai būsią pigiau nei mokėt atlyginimus ir nemažai „babkių“ liksią pelno.
Kitas godumo dvasios apsėsto žmogaus požymis ‒ atrodymo momentas: kaip kuo labiau atrodyt? Kokie kostiumai, mašinos, laikrodžiai ir kt. bižuterija padarys įspūdį, kad aš jau „normalus“, ne koks ten baudžiauninkas, o visas ponas. Ne taip kaip tie, vargšai.
(Prisiminimas ‒ kažkada Portlande filmavom Sabo treniruotę ir staiga sujudimas, atvažiuoja klubo savininkas: atvarė motociklu barzdyla hipis, ilga žila barzda, džinsai ir nutįsęs megztinis; smagu net pasidarė, kad tam žmogeliui atrodymo klausimas nebeaktualus. Jis jau ne atrodo, o yra.)
Kažkaip naiviai tikėtasi ir tebesitikima, kad bent naujųjų lietuvių vaikai, pasimokę oksforduose ir grįžę tėvynėn bei paveldėję tėvų verslus, imsis veikti kitaip, kad jie jau bus išaugę iš vaikiškų godumo sauskelnių ir supras, kad asmeninė laimė be bendrapiliečių laimingumo/saugumo/pasitikėjimo kėlimo yra bergždžias dalykas. Kad mecenavimas, filantropija, socialinės aplinkos gerinimas yra ir jo laimės dalis.
Juk karalius ne tas, kuriam visi šaukia ‒ „Tu karalius!“, kuriam lankstomasi bei pataikaujama, o tas, kurio pavaldiniai patys jaučiasi kaip karaliai. (Šiaip ar taip, genetiškai Lietuva ‒ karalystė, ne koks nors komjaunuolių suvažiavimas...) Bet tai, manding, jau brandesnės bendruomenės požymis, kurio gal ir sulauksime, kai pasitrauks/susipras nūnai godumo apsėstųjų karta.
Tik klausimas, ar tų dabartinių oligarchų vaikai pajėgūs suprasti, kad dalintis ‒ kur kas didesnis malonumas negu gauti. Gal turi atsirasti dar naujesnė, kitokesnė karta? Nieko nepaveldėjusių... Tokių iš vaikų namų, iš alkoholikų šeimų, prasimušusių savo jėgomis, kurie matys tvyrantį godulio „marazmą“ ‒ išdurk artimą savo ‒ ir norės sava vieša pilietine veikla įrodyt, kad Lietuva gali būt ir kitokia, empatiškesnė. Kad svarbu ne atrodyti, o būti... Kad būti galima ir su paprastesne mašina, o už atlikusius atrodymo pinigus pvz., pastatyt/suremontuot dar vieną sodybą kaime, įrengti kokias dirbtuvėles, dar žemės ūkio padargus pridėti ir atiduoti neturtingai daugiavaikei šeimai, kuri nusiteikus gyventi provincijoje ir pasiimti porą vaikų iš vaikų namų.
Panašų modelį bando įgyvendint sulietuvėjęs Nikolas Ortizas, filantropas prancūzas iš Belgijos, atsiradęs čia Nepriklausomybės pradžioj ir savo veikla rodąs, kad verslumas įmanomas ir be godumo dvasios, dalinantis. Tai liudija ir jo pastatyta amatų mokykla Rūdiškėse, kur renkami vaikai iš gatvės ir apmokomi dailidės, staliaus, kulinaro amatų, kad galėtų paskui gyventi neišmaldaudami pašalpų, o savo rankomis užsidirbdami.
Apmaudu tik, kad šitaip veikiančių Lietuvos verslininkų nedaug tesišviečia, vis išlenda kažkokios schemutės, vad. „aštuoniukės“ ‒ naudinga/nenaudinga, o kas man iš to... Kai Lietuvoje imsis rastis daugiau savų, vietinių nikolų, kai išaugsime iš ego sauskelnių, tada gal ir nustosime iš čia važiuoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Apie alkoholio vartojimo mažinimą ir kitką
