I
1. Drįstu spėti, kad dauguma paprastesnių Lietuvos žmonių nebeklauso ir ignoruoja viešą žodį, sakomą su ironija, juolab sarkazmu. Tai miesto inteligentų stiliukas, provincijoje jis neveikia, nepasiekia, nesudomina.
2. Dauguma žymesnių žurnalistų balansuoja tarp lengvesnės ironijos ir juodo sarkazmo. Tie stiliai, regis, veikia priešingai, ypač pastarasis – kaip pasakoje apie melagį piemenį, „ant bajerio“ šaukusį – esą atbėga vilkas. Tada, jei pamenam, kai pasirodė tikras vilkas – visiems buvo gerokai dzin.
3. Nežinau statistikos, bet įsivaizduoju, kad ir geras humoro jausmas Lietuvoje nėra itin paplitęs dalykas, nebent „Domino“ arba anekdotai paprastesni, tokie be dvigubo dugno. Tad ir žurnalistų bei politikų viešasis veikimas, manding, galėtų supaprastėti, surimtėti, sužmogiškėti. O ką, jeigu kalbėt aiškiai ir net pagarbiai? O gal net ir meiliai, jei tokių savybių kalbantysis turi.
4. Manau, kad ir prezidentiniuose rinkimuose galima tikėtis staigmenų. O gal ir gerai išsirinkt ką nors tokio, kad būtų rimtas šokas ir praeitų noras šaipytis. Gal atsirastų solidesnis ūpas kalbėtis kiek kitaip, tartis, ieškoti sąlyčio ir veikti telkiant vardan Tos.
II
„Lietuvos rytas“ pabandė išlaužti temą apie pasipiktinusius tėvus ir mokytojus, nustėrusius, kad III klasės vadovėlyje pasirodžiusi informacija/nuoroda apie mūsų kūrybines stovyklas „Dominyko atostogos“. Nieko nepadėjo aiškinimai, kad visa tai įvyko be jokios mūsų valios ar pageidavimo, tiesiog į stovyklos organizatorius kreipėsi vadovėlio sudarytojos ir paprašė leidimo pasinaudoti šia nuoroda.
Be abejo, norint galima ir iš musės dramblį padaryt, ypač tiems, kas nekenčia kokios nors pavardės. Tokių daug, šiuo klausimu padirbėta... Tokiems mokytojams įtariu iš tiesų sunkoka, kai tuose pačiuose vadovėliuose randa ir mano tekstų, pasakų, kurios (o siaube) ko gero reklamuoja mano knygas! V.Račicko tekstai irgi reklamuoja puikias V.Račicko knygas, kitų autorių kūriniai irgi reklamuoja kitus autorius bei juos spausdinančias leidyklas. Bet čia jau nieko tokio, pavardės bent jau normalios... (Jei ir stovyklas organizuotų, irgi ko gero nieko tokio.)
Kita vertus, ko gero, normalu, kad bulvariška spauda nerašo ir nerašys kokie stovyklose sukuriami vaikų filmai; juk, kaip kažkada sakė tūlas Č.Juršėnas – „Bloga naujiena – gera naujiena.“ Nėra blogų – padarysim, išgalvosim. Ne pasidžiaugt susirinkom. Pasidergt.
Trečia vertus, siūlau užmesti akį ir švietimo ministrei: galit moksleivių sukurtus filmukus naudot istorijos pamokoms, jei ką – apie partizanus, apie tremtį (Yra „YouTube“ – „Devyni paukščiai“, „Apie vieversį“, „Brolis“, „Atsitiktinė kulka“, „Prima“ ir kiti.) Neatlygintinai. Vaikams visad daro įspūdį, ką sukuria jų bendraamžiai. Ypač apie Lietuvą.
III
Anądien turėjau neatsargumo žvilgterėti į komentarus po Lietryčio tekstu apie „Dominyko atostogų“ atsidūrimą III klasės vadovėlyje. Jau seniai to nebedarau ir ateityje, matyt, nebedarysiu. Visgi verta buvo, kažkuria prasme. Kelios mintys apie tai:
1. Dauguma „Lietuvos ryto“ komentarų balansuoja ant kriminalo ribos. Toks įspūdis, kad dauguma jų yra vieno ir to paties buko stribiško stiliaus, panašių klaidų ir tiražuojami iš to paties trolių fabrikėlio. Tai informacija gerb. E.Jakilaičiui ir kitiems kovotojams su fake news – ar nėra panašiai ir delfiuose ar kt. dirbama?
2. Nežinau ką veikia Lietuvos saugumo tarnybos, turbūt kažką dirba. Siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad „Lietuvos ryto“ komentaruose aktyviai siūloma naikinti žydus. Nesu žydas, bet manau, kad tai irgi yra nusikalstama agitacija prieš kitos tautybės žmones.
3. Verta prisiminti Volkerio Schlöndorffo filmą „Prarasta Katarinos Blum garbė“ („Die verlorene Ehre der Katharina Blum“, 1975). Geras filmas – apie tai kaip iš nieko padaroma kriminalinė istorija, įtraukiant niekuo dėtus žmones. Verta pažiūrėt – ir ne tik žurnalistams.
