Naujausia jo užvirta tema – apie partizanus, miško brolius, užduodant klausimą – ar viskas, ką jie darė, yra korektiška teisės ar žmogiškumo aspektu.
Toks ginčas dėl ginčo, be abejo, yra labai svarbus, ypač jeigu bandai pro rožinius taikos akinius pažvelgti į karo lauko realybę. (Asmeniškai abejočiau, ar visad taikos dėsniais galima matuoti karo situacijas ir ten atsidūrusių žmonių elgsenas.)
Tad keli akcentai:
1. Partizanai (bent dominuojanti jų dalis) buvo ir tebėra laisvės ir garbės egzaminas, kurio neišlaikė tuometinė Lietuvos valdžia. Jei ne jie, turbūt jaustumėmės visiški to meto lūzeriai. Dabar nors truputį esame panašūs į suomius, bent bandėme iškovot laisvę. Tai neigti būtų idiotiška arba netgi vatnikiška.
2. Kad partizanų tarpe irgi buvo visokių – faktas; bet taip pat žinomi faktai, kad partizanai patys surengdavo karo lauko teismą, jei būdavo netyčia nužudomi ar kitaip nubaudžiami nekalti žmonės. Ir laisvės kovotojų statute apie tai aiškiai parašyta. (O kad statuto ne visada buvo paisoma, ypač paskutiniuoju sudėtingiausiu partizaninio karo laikotarpiu, irgi galima įtarti.)
3. Be to, partizanų vardu (ir jų rūbais apsirengę) veikė NKVD smogikų daliniai, žudydami, terorizuodami, siekdami iškreipti žmonių vaizduotę ir sumažinti miško broliams rodomą vietinių palaikymą.
Visoje šioje painiavoje pradėti nagrinėti temą, kokie partizanai buvę blogi, reikštų suabejoti pačiu pokario laisvės judėjimu. (Įtariu, kad giliau pasikapsčius net ir holokausto istorijose galima būtų rasti negarbingai pasielgusių žydų, tačiau visa tai paversti tokios temos apibendrinimu būtų šventvagiška.)
Jeigu rašytume scenarijų ir kino siužete moduliuotumėm paradoksalią pokario kovų situaciją (kokių tuo metu buvo daug ir kurios neturi vienareikšmio atsakymo) pasiūlyčiau tokią manipuliaciją: partizanas „x“, kokiais 1952-ais metais, kai jau vyksta masinės išdavystės ir laisvės judėjimas tampa vis labiau vienišų šaudomų vilkų drama, išeina į išdaviko likvidavimo operaciją. Ir į partizanų sueigą atsineša staltiesėje įvyniotą išdaviko galvą. Kiti tai pamatę pakraupsta – o būtent to ir siekė partizanas „x“, parodydamas, kad taip bus visiems išdavikams. Ir išdavysčių noras sumažėja.
Žvelgiant iš taikos perspektyvos, toks poelgis būtų žvėriškas, nepateisinamas, nehumaniškas. (Šiaip – bet kokiam kare humanizmo nėra per daugiausiai, jei ką...) O žvelgiant iš karo perspektyvos – toks poelgis davė rezultatą kaip viešųjų ryšių akcija, o išdaviką vis tiek reikėjo likviduoti.
Nieko naujo nepasakysiu, primindamas, kad kiekviename mūsų gyvena ir angelai, ir demonai. Išėjus į frontą, angelai turi kiek mažiau darbo nei likusieji dramos veikėjai. Bet tai nereiškia, kad angelų kare nebėra.
O nagrinėti tik demonus – ar tai prasmingas užsiėmimas? Galbūt... Bet aš pirmiausia bandau matyt angelus, bent jau plevenančius kur nors fone... Toks jau esu, vaikų rašytojas, atsiprašant.
Net ir ginčininką Darių Udrį pradėję nagrinėt fiziologiškai, jame rastume nemažai kilogramų išmatų, pūlių ir snarglių. Ar galima iš to daryti apibendrinimus, ar ne?
Manau, kad ne, visgi Darius Udrys yra perspektyvus jaunuolis, savaip norintis gero Lietuvai.
P.S. Kita vertus, gal nieko blogo – demitologizuot heroizmą ir parodyt, jog mūsų gyvenime yra ir šūdo... Juk A. Paleckis irgi bando demitologizuot sausio 13-ąją, teigdamas, kad ten „savi šaudė į savus“...
Klausimas – ar tai daroma laiku, ar vietoje? Kokia darymo prasmė ir kam tai naudinga? Čia jau, matyt, turėsime dvi stovyklas – už ir prieš. (Kaip ir su Stano ir Zvonkum – vieniems aišku, kad tai „naudingi idiotai“, kitiems – meninė provokacija.)
Aš būčiau „prieš“ demitologizavimą, bent jau šiame valstybės savimonės etape; mes ir taip esame pakankamai save suniekinę. Nevykėlio, nenusisekėlio įvaizdis pakankamai gerai ištiražuotas bulvarinėje žiniasklaidoje ir įvairiuose meniniuose, kino projektuose... (Tai neretai pastebima ir defiuose aptarinėjamoje partizanų temoje – dar nuo sovietmečio tįsta „banditų“ termino šleifas, aktyviai įteisintas sovietinės propagandos.)
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainą „Rusai vėl puola“ pristatę Stano ir D.Zvonkus: „Perlenkiame lazdą ieškodami priešų“
P.P.S. Sudėtingiau būtų, jeigu tokiu pat aštrialiežuvio „revoliucionierius“ kampu reiktų pažvelgti į Algirdą Paleckį. Nors gal ir jo veikloje galima įžvelgti kokią nors didesnę prasmę – pvz., šėtono, taisančio Dievui kelius?
Gal ir taip... Mažų mažiausiai vienas kelias jau nutiestas: kiek žmonių susivienijo, kad rinkimus Naujojoje Vilnioje laimėtų Monika Navickienė. Ir laimėjo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Pabodęs klausimas
