Deja, po kiekvienos tokios krizės policija kategoriškai neigia bet kokias sistemos problemas, o kritiką priima kaip asmeninį įžeidimą.
Todėl viešos diskusijos apie policijos darbą atrodo taip – vieni parėkia: „Policija blogai dirba!“ Tuomet pareigūnai įrodo priešingai ir kelis kart pakartoja: „Viskas pas mus – labai gerai“. Diskusijos baigtos.
Ekvadoriečio Fabiano Sanchezo sumušimo pavyzdys eilinį sykį įrodė – mūsų pareigūnai gali puikiai narplioti nusikaltimus, ypač, kai atsiduria po visuomenės padidinamuoju stiklu: tą įrodė iškart sugavę Ievos Strazdauskaitės budelius, po kelis mėnesius trukusio tyrimo aptikę nepilnamečio nužudymo Panevėžyje įtariamuosius. Panašu, ir Remigijaus Morkevičiaus sušaudymo užsakovai jau už grotų, nors tai dar nepatvirtinta ir neįrodyta. Ne veltui nemažą pasitikėjimą jiems rodo Europolas ir tarptautiniai partneriai.
Puikų teisėsaugos darbą įrodo itin prasta žudikų padėtis Lietuvoje – praktiškai visi jie anksčiau ar vėliau sučiumpami.
Jei kompanijose, kur išgertuvės vidutiniškai užsitęsia pusmetį, nesilankote, sveikinu, jūsų šansas būti padurtam su peiliu ar suspardytam gatvėje yra daug mažesnis nei nukentėti eismo įvykyje.
Itin sunkūs nusikaltimai Lietuvoje ištiriami operatyviai ir kokybiškai. Beje, daug kas ginčytųsi, bet statistika rodo: Lietuvoje gyventi yra labai saugu. Jei kompanijose, kur išgertuvės vidutiniškai užsitęsia pusmetį, nesilankote, sveikinu, jūsų šansas būti padurtam su peiliu ar suspardytam gatvėje yra daug mažesnis nei nukentėti eismo įvykyje.
Bet visai priešinga situacija, kai kalba pasisuka apie smulkesnius nusikaltimus. Pareigūnai žaibiškai reaguoja į iškvietimus, nuoširdžiai išklauso ir užrašo nukentėjusiojo parodymus, po to juos padeda į stalčių ir skuba į kitą iškvietimą.
Iškalbinga nusikalstamumo statistika: per kelerius metus registruotų nusikaltimų sumažėjo dešimtimis tūkstančių. Atrodytų, gyvename daug saugiau, bet tai – tik iliuzija. Pagalbos prašymų skaičius Bendrajame pagalbos centre nekrito, tad galim pagrįstai abejoti, ar išties visi Lietuvos nusikaltėliai emigravo ir siaučia užsienyje.
Smulkesni nusikaltimai tiesiog netiriami ir neregistruojami. Viena objektyvi to priežastis akivaizdi – nėra kam juos tirti. Procentiškai registruotas nusikalstamumas Lietuvoje krito tiek pat, kiek per pastaruosius porą metų policijoje sumažėjo darbuotojų.
Dabar esantys pareigūnai ir taip pluša viršvalandžius. Dar prieš porą metų jų buvo tūkstančiu daugiau. Vyresni dar ir demotyvuoti, nes jų algos beveik nepakilo: kai kada net 15-os metų stažą turintys pareigūnai uždirba tiek pat kiek naujokai.
Dėkoti reiktų įvykdytai policijos reformai, bet aršiai jos kritikuoti nedrįsiu, nes nežinau, kas geriau: ar itin kokybiškai galinti dirbti, moderniausias technologijas turinti patrulių rinktinė, ar didesnis skaičius pareigūnų, pasiruošusių ginti Lietuvos piliečius, bet neturinčių pakankamai pinigų degalams pas juos nuvažiuoti. Pastaroji situacija buvo prieš reformuojant policiją.
Pamenate istoriją, kai vos prieš kelerius metus buvo prašoma lietuvių sumesti pinigų „Aro“ vyrų neperšaunamoms liemenėms? Šios problemos neliko, atsirado naujos.
Kas būtų, jei eilinis praeivis gautų kelis smūgius į veidą, iškviestų policiją, bet atsisakytų medikų ir nerašytų pareiškimo, po F.Sanchezo istorijos klausia visuomenė. Be abejo, nebūtų nieko.
Yra ne vienas atvejis, kai be pareiškimo policija net nesivargina aiškintis, kodėl žmogų gatvėje jie rado sulaužyta nosimi kraujo klane. Negi pareigūnai vargs gaudydami chuliganus, jei pats nukentėjęs tokio noro neturi?
Tai reikštų dar krūvą pildomų popierių ir dar vieną naują ikiteisminį tyrimą su neaiškia perspektyva. Greičiausiai viskas pasibaigtų dar vienu neištirtu nusikaltimu statistikos eilutėje. O graži statistika, panašu, labai svarbi vadovybei.
Lygiai taip pat yra ir su vagystėmis, ne vienas nuo ilgapirščių nukentėjęs žmogus man sakė iš pareigūnų išgirdęs: „Kam tu tą pareiškimą rašysi, vis tiek nieko čia nerasim“.
Nusikaltėliai puikiai žino situaciją ir su kiekvienu sumuštu ar apiplėštu žmogumi apetitas jiems auga, drąsa didėja.
Toks požiūris, kai smulkių nusikaltėlių net nebandoma ieškoti, nes galimybės juos surasti vis tiek menkos, o apstu ir svarbesnių bei rimtesnių nusikaltimų, gali turėti labai skaudžių pasekmių.
Nusikaltėliai puikiai žino situaciją ir su kiekvienu sumuštu ar apiplėštu žmogumi apetitas jiems auga, drąsa didėja. Pusbroliai Bieliauskai – puikus pavyzdys, duomenų apie juos ir jų darbelius turėta, tačiau juos persekioti nebuvo kada. Žinome, kuo viskas baigėsi.
Policijos reforma prastumta buldozeriu daug nediskutuojant, tačiau skylių sistemoje ji paliko apsčiai ir jas reikia lopyti.
„Pasirinkome geriausią variantą iš blogiausių“, – apie policijos reformą 15min sakė vienas iš jos architektų Generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris. Valdžia vis žadėjo daugiau pinigų, bet jų neduodavo ir neduoda toliau.
Dabartinė vadovybė išsprendė apgailėtino policijos pareigūnų aprūpinimo ir apverktinų atlyginimų problemas. Tačiau atsirado kitos.
Deja, dabar turime situaciją, kai policija visas šias naujas problemas viešai kategoriškai neigia ir labai įsižeidžia, kai apie jas bandoma kalbėti.
Būtų labai smagu matyti bent diskusijos siekį. Gal išsprendus kitą viešųjų ryšių krizę policijos vadovai galėtų ne kartoti, kad viskas – labai gerai, o pripažinti – problemų yra, bet patys jų neišspręsime.
Galbūt tuomet pavyktų išsikovoti nors kiek didesnį finansavimą ir bent atkurti panaikintus etatus? Dabar lėšų skiriama tiek, kad jau abejojama, ar pavyks įvykdyti pažadą ir pakelti dabartinių policininkų algas iki 1000 eurų 2020-aisiais metais.
Nors dabar viena iš dabartinių valstybės galvų – buvęs policijos vadas, ankstesnė darbovietė jam, panašu, nė trupučio neįdomi, kaip ir likusiai valdžios daliai. Pareigūnai palikti tvarkytis patys.
Ir jie geba tvarkytis. Ką reiškia vien tai, kad policija pagaliau atsidūrė tarp patikimiausių valstybės institucijų. Apklausos muša rekordus. Ir niekas nesiginčija, kad pasitikėjimas teisėsauga yra labai svarbus sveikos visuomenės požymis.
Bet bent jau kol kas visuomenės lūkesčiai viršija policijos galimybes, ir ne viskas – labai gerai.
