2012-ųjų pabaiga buvo neskani. Tačiau, drąsiai galima teigti, idealiai atspindinti Lietuvos mentalitetą ir dvasinę būseną.
Tapo dar labiau madinga drabstytis purvais ir kandžiotis. Pliekti. Piktdžiugiškai skaičiuoti krentančius reitingus.
Iš pradžių prezidentės Dalios Grybauskaitės. O dabar – ir Viktoro Uspaskicho, kuris vis dar neigia susijęs su VU, gavusiu šimtus tūkstančių litų „arbatpinigių“ (žr. 15min.lt skelbtus buhalterinius popierius).
 |
| 15 min.lt fotomontažas/Darbo partijos juodosios buhalterijos byla (fotomontažas). |
Tiesa, pernai linksmiausia (tragikomiškiausia) dalis buvo ta, kai, aiškėjant vis naujiems faktams apie dvigubą Darbo partijos buhalteriją, V.U. darėsi vis populiaresnis. Ir jo šalininkai choru staugė „leiskite Viktorui dirbti ir tvarkytis taip, kaip jis moka – gal pagaliau gyvensime geriau“. Nuo kvailumo pasveikti, ko gero, mažiau šansų, nei nuo vėžio. Ypač dvasinio vėžio, kuriuo galuojasi Lietuva. O Viktoras padėjo tą vėžį diagnozuoti: žadėdamas, išsisukinėdamas ir... siūlydamas kultūros ministrą.
Man tikrai buvo keista, kad Lietuvai klausantis Darbo partijos vado gražbylysčių (neva kaltos buhalterės, VU, gavęs neapskaitytus tūkstančius – tai gal Vilniaus universitetas), dažnai analitikais ar proto šviesuliais vadinami komentatoriai vienbalsiai puolė prezidentę ir aiškino, kad reikia pagaliau „parodyti jos vietą“. Kad nesikištų.
Tai itin pralinksmino, nes Lietuvą savo pinigų melžimo UAB-u pavertusiam V.Uspaskichui jo vietą bandė parodyti tik karatistė Dalia. Tiesa, labai jau nenuspėjama prezidentė (užstojo susikompromitavusią teisėją N.Venckienę, vėliau susidėjusią su V.U., bet puolė įtariamus ES pinigų plovimu „darbiečius“).
Gal kartais sprendimus lemia moralinės vertybės, o ne kairė-dešinė?
Prezidentės oponentai kaltino D.Grybauskaitę politikavimu ir susimetimu su konservatoriais. Bet gal viskas mūsų mažoje šalyje daug paprasčiau? Gal kartais sprendimus lemia moralinės vertybės, o ne kairė-dešinė? Juk Neringa su Viktoru bendradarbiauja taip pat ne dėl vienodo požiūrio į euro įvedimą.
Vertinkime kaip turguje – matais ir efektu
Pabandykime politikoje, kuri baigia pavirsti visišku ūkininkų turgumi, viską ir sverti kaip prie prekystalio (bezmėnu ir liniuote). Arba motyvuokime vertybėmis, kaip Platonas „Valstybėje“. Galiausiai, kaip ir versle, vertinkime efektyvumą. Prezidentas Valdas Adamkus juk beveik nesikišo. Tada apžvalgininkai motyvavo, kad prezidento prioritetas – užsienio politika. Rezultatas, kurio sulaukėme – pralaimėjimas rinkimuose „aktyviam“ Rolandui Paksui.
Jei ne dabartinės prezidentės spyriai protiškai aptukusiai Lietuvai į „drebučius“ (Lino Kontrimo terminas), Viktoras, užliūliavęs kalbomis apie didinamą MMA, savo UAB-u jau būtų pavertęs Seimą ir patogiai įsitaisęs pirmininko kėdėje (toks buvo jo pirminis pageidavimas).
Nuo kvailumo pasveikti, ko gero, mažiau šansų, nei nuo vėžio. Ypač dvasinio vėžio, kuriuo galuojasi Lietuva.
Tačiau dabar atsirado bent nedidelis šansas atsakyti į visus klausimus apie juodąją buhalteriją. Nes Lietuvą ir konkurentus (versle) vokeliais dusinę mokesčių slėpėjai iš DP bent jau neliečiamybės neteko. Taigi prezidentė, sistemingai ujama analitikų, tegul ir ne 100 proc., bet savo pasiekė. Kniazius turi uostyti savo „griazių“. Efektyvu? Taip, nes Lietuva išvengė gėdos. O Didžiosioms nuodėmėms pasiduodantiems parodyta jų vieta.
Ko verti premjero A.Butkevičiaus kylantys iki pat Mėnulio reitingai, sužinosime netrukus (kai, žadėjęs atsižvelgti į referendumo rezultatus, vis tiek kovo mėnesį paskelbs apie naujos atominės statybas). Tada galėsime vėl pamatuoti, nes bus praėję daugiau nei 100 Vyriausybės dienų.
Jei žmonės rekordiškai pasitiki net naujuoju Seimu, kuris sudėliotas iš tarpusavyje nederančių kaladėlių, gal nėra blogai. Juk metų pradžia, reikia vilties, kad už MMA didinimą nesumokėsime bankrotais ir padidėjusia bedarbių armija.
Tačiau pabrėžiu: viską vertinkite aiškiais matais (pagerėjo–pablogėjo, atpigo–pabrango). O ne pagal grožį ar Algio Ramanausko-Greitai taikomus epitetus tiems, kurie jam nepatinka.
Tarkime, A.Kubilius iškrėtė pokštą su naktinėmis mokesčių reformomis, bet Lietuva atlaikė krizės smūgį ir mes jau kalbame apie nedidelį ekonomikos augimą. O I.Šimonytė tapo bene didžiausią pasitikėjimą keliančia finansų ministre. Apčiuopiamas rezultatas?
Taigi, vertinant mūsų likimą lemiančius Lietuvos politikus turbūt nederėtų jų skirstyti į kairiuosius ar dešiniuosius. Nes tai, ypač Lietuvoje, sąlyginės sąvokos, labiau nusakančios ne vertybes, o kurios partijos iždą remia politikierius. Daugiau aiškumo teikiančios kategorijos būtų „parsiduodantis–neparsiduodantis“, „akiplėšiškai meluojantis–kalbantis netiesą iš nežinojimo“, „vairuojantis neblaivus–visai nevairuojantis“, „siekiantis populiarumo išsišokimais ir pažadais– pakeisti mūsų gyvenimą konkrečiomis priemonėmis".
Jeigu vertintumėte viešuosius asmenis remdamiesi šiais principais, atskirtumėte, kas atėjo į valdžią tik pasitvarkyti savo reikalų, o kas ilgai ir kantriai bando pastatyti ekonomikos traukinį ant bėgių. Kitaip tariant, tuos, kurie vadovaujasi vertybėmis, ir tuos, kurie remiasi tik rėmėjų pinigais.
Tai kas yra VU?
Jau metas atsakymui. Pirmą kartą jį gavau jau paskelbus V.U. metų geidžiamiausiu darbdaviu. VU nėra vienas žmogus. Tai – simbolis. Varguolių Užkampis, kuriame mes gyvename, neišsiugdę noro pakilti aukščiau provincialių instinktų. Varguolis yra tas žmogus, kuris, suprasdamas, kad yra žeminamas, vis tiek ims vokelį su keliais šimtais daugiau pinigų, nei gautų oficialiai. Kaip doras pilietis. Nes jam užtenka fantazijos įsivaizduoti, kaip suvirintojas tapo milijonieriumi, manipuliuojančiu Lietuva. Bet varguolis nesupranta, kad vokelininkai vagia iš savo pensininkų tėvų ir vaikų mokinukų.
VU nėra vienas žmogus. Tai – simbolis. Varguolių Užkampis, kuriame mes gyvename, neišsiugdę noro pakilti aukščiau instinktų.
Varguolis yra ir nešantis kyšį policininkui. Bet kuo už jį geresnis pasiturintis verslininkas, baudas mokantis oficialiai, bet nuolat pažeidžiantis taisykles? Varguolio mentalitetu kaltinčiau ir tuos, kurie juokiasi ir tyčiojasi tik iš kitų, siekdami populiarumo, dėmesio ar tiesiog savo malonumui.
Antrą impulsą atsakymui, kas tas VU, gavau po Algio Ramanausko-Greitai „Facebooke“ paskelbtų „idiotų ir durnių“ rinkimų. Kaip jau minėjau, politikus derėtų vertinti ne pagal tai, ar jie juokingi ir ar simpatizuoja konservatoriams. O pagal tai, kiek jie lėmė mūsų gyvenimo kokybę.
Šį kartą Algis Greitai pasimetė tarp politiko ir personažo (tarkime, Igorioko) vaidmens. Nes garsiai loti ir apdalyti viešus asmenis šlykščiomis etiketėmis nereikia daug fantazijos. Jau vaikų darželyje išmokstame juoktis iš parodyto piršto ar tualetinių frazių. Sarkazmas yra žemiausia humoro forma. O maži šunys loja garsiausiai.
Esmė: civilizuotų žmonių pasaulyje svarbu, kaip, kokia leksika, yra pasakoma nuomonė. Net jei ji teisinga. Nes tai, kas tiktų buduliams alubaryje, nedera žinomiems vardams viešoje erdvėje. Nes masė ima pavyzdį iš TV veidų ir juos aklai kopijuoja.
Žinoma, jei mes gyvename VU šalyje, „virinkime, o ne uždirbkime pinigą“, „mylėkime prostitutes, o ne savo moteris“ ir pasakokime apie tai Rūtos laidose, o nepatinkančius žmones apdėkime tarptautiniais žodžiais ar medicininiais terminais, iš kurių poetiškiausias yra „skystakiaušis fūfelis“.
Nuogos sėdynės sindromas
VU tikrai veda Lietuvą į šviesų rytojų. Į demokratiją, kurioje nesiskaitoma su žodžiais. Į sotesnius pietus ir turiningesnį laisvalaikį. Atsiprašau, čia jau buvo mano sarkazmas.
Iš tiesų, nešvankus pyktis, lyg metano dujos pasklidęs iš Bermudų trikampio Račas-Ramanauskas-Bačiulis (sąrašas gerokai ilgesnis), arba tautą mokančių gyventi analitikų-komentatorių nuolatinė povyza „jūs visi durniai, tik aš vienas protingas“ yra netvari (Ryčio Juozapavičiaus terminas), ji niekur neveda ir nieko nekuria.
Susipykusios bobos (nes jos buvo neišsilavinusios) patvoryje viena kitai dar ir nuogą užpakalį parodydavo, sijonus pasikėlusios.
Jausmingi apsižodžiavimai? Negi visai nepatobulėjome, nes Lietuvos kaime tai buvo nuo neatmenamų laikų. Tik susipykusios bobos (nes jos buvo neišsilavinusios) patvoryje viena kitai dar ir nuogą užpakalį parodydavo, sijonus pasikėlusios. Nes tai buvo neva aukščiausias pažeminimas. O paskui, po daugelio metų, juokdavosi iš tokios tualetinės erotikos.
Tai tas pats ir dabar. Tik nuogų užpakalių rodymas įgavo feisbukines ir blogines formas. Tačiau išpopuliarėjo drabstymasis tuo, ko pavasarį gausiai rasime ant nutirpusio sniego.
O kas mums, rinkėjams, iš to? Tik emocijos? Kvailas juokas ir pažvengimas? Bet nuo jų nei biudžeto deficitas sumažės, nei MMA padidės. Nei atsiras vidinis noras per Naujuosius, užuot bliovus kaimynui ant peties „Žemiėj Lietuvuos ąžuolai žaliuos“, nuskristi į Vienos operą. Na tiek to, nueiti į Vilniaus baletą ar Kauno muzikinį teatrą. Arba pabėgti į mišką nuo šitos vertybių kako-fonijos. Nes taip daro normalūs europiečiai, nesivadovaujantys VU principais „praplauk, apgauk, apspjauk“.
Po apsvaigimo visad laukia sunkios pagirios. Ir lengvatikių. Ir pernelyg susireikšminusių.
