Dažniausias epitetas, vertinant šių metų nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, ko gero, yra visiška dainų sausra. Tiesa, pretendentes skambėti Vienoje kūrė (kaip ir kasmet) ne tik Lietuvos kompozitoriai, įsitraukė ir užsieniečiai. Bet sausros išvengti nepavyko.
Kuo TV laida skiriasi nuo „Eurovizijos“ atrankos?
Paaiškinsiu detaliau. Nacionalinėje atrankoje skambėjusios dainos nėra blogos. Ir jų atlikimas daugeliu atvejų buvo geresnis nei vien tik patenkinamas. Taigi TV laidą tikrai puošia, bet su „Eurovizijos“ perlų paieška neturi nieko bendro.
Vaidas Baumila, Mia, Jurgis Brūzga tikrai yra to paties europinio lygio atlikėjai kaip Donny Montell, Sasha Songas, Evelina Sašenko ar Aistė Smilgevičiūtė (jos „Strazdas“ ir dabar „Eurovizijoje“ skambėtų įdomiai ir bent į finalą Lietuvą tikrai išvestų).
Geram atlikėjui reikia originalios idėjos ir geros dainos. Jei nėra šių dviejų komponentų, solidi dainas vertinanti komisija atsiduria nepavydėtinoje situacijoje – kalba, kad tik kalbėtų.
Tačiau geram atlikėjui reikia originalios idėjos ir geros dainos. Jei nėra šių dviejų komponentų, solidi dainas vertinanti komisija (Rosita Čivilytė, Sigutė Stonytė, Gintaras Rinkevičius, Darius Užkuraitis ir kiti) atsiduria nepavydėtinoje situacijoje – kalba, kad tik kalbėtų.
Toks įspūdis, kad kartais tiesiog bijo įžeisti atlikėją, rinkdami žodžius. Nes nėra ką labai sakyti, kai trūksta elementų,kurie iš tikrųjų galėtų padaryti Lietuvos atstovų pasirodymą „Eurovizijoje“ įsimintiną.
Ar jums atrodo, kad šiame konkurse Conchita Wurst nugalėjo tik dėl savo barzdos? Tai paleiskite į sceną Agness Landau – smagiai pasijuoksime. Ir Wurst, ir A.Rybakas, ir Loreen ir daugybė kitų nugalėtojų bei laureatų patraukė geromis dainomis, energetika, išskirtinumu. Ir tik paskui originaliu jų atlikimu. Su salto, barzdomis ir kitais prieskoniais.
Receptas: kaip išrinkti tinkamą dainą
Žinoma, banalu kasmet kartoti, kad renkame atlikėją ne „Eurovizijai“, o bele kam. Bet pakartosiu ir kitą banalų receptą, kaip atsirinkti eurovizinę dainą. Duokite paklausyti visas dainas mažiems vaikams po vieną kartą ir žiūrėkite, kurią iš jų jie niūniuos. Motyvas turi įstrigti iš karto, greičiau nei per 3 minutes. Arba skruzdėlės per nugarą turi imti lakstyti nuo pat įžangos.
Šiuos infantilius kriterijus (pokštas labai patiko ne tik vaikams) geriausiai atitiko „LT United“. Nė kiek neabejoju, kad panašaus rezultato „Eurovizijoje“ galėjo siekti ir „B‘Avarija“ su „We all“, bet patys sau susigadino gyvenimą ir buvo pašalinti iš atrankos.
Kur lenkiu? Nereikia būti muzikologu, kad suvoktum, jog „Eurovizijai“ reikia dainos, kuri paliktų įspūdį negalvojant, kokioje tonacijoje ją reikėtų dainuoti. Kuri neverstų per daug apkrauti smegenų (tiesa, yra buvę graudulingų tokio tipo sėkmingų Balkanų šalių pasirodymų).
Todėl pernykštis rezultatas (Vilija su neeurovizine į finalą nepateko) – ne tik kad nenustebino. Po to tikėjomės, kad pagaliau kažkas Lietuvoje ims jautį už ragų ir sukurs projektą specialiai „Eurovizijai“: suvienys puikius atlikėjus, scenografus, finansines pajėgas ir, žinoma, kompozitorius. Bet taip neįvyko ir, panašu, greitai dar nevyks. Nes televizijai svarbu turėti TV laidą, o atlikėjams – joje pasirodyti. Komisijai – nieko neįžeisti. Nes mažoje šalyje gyvename.
Mažos šalies sindromas
Mano galva, tai, ką daro LRT televizija, yra tiesiog TV pramoginė laida. Matuojant Lietuvos masteliais – gal ir nieko, geriau nei tada, kai debiutavo Ovidijus Vyšniauskas. Net ir užsienio ekspertai internetu pakalbinami.
TV eteris juk tam ir skirtas, kad šeštadienio vakarą pasisėdėtume priešais muzikinę dėžutę. Bet, jei sugebėtume pakilti iš savo kiemo smėlio dėžės ir pažvelgti globaliau, mūsų atlikėjai su prėskomis dainomis ir „Dainų dainelės“ įvaizdžiais (iš pasišokimų prie mikrofono bandė išsiskirti tik Edgaras Lubys su belytėmis žmogystomis, valdomomis virvių, bet neskoningai) yra tiek pat įdomūs, kiek lietuviškų agitbrigadų konkursas (sovietmečio KVN-as) „Be Together“ festivaliui Baltarusijos pasienyje.
Puikus daiktas, padėtas ne vietoje, gali atrodyti ir juokingai.
Pasakysiu dar aiškiau: puikus daiktas (šiuo atveju – profesionalūs atlikėjai), padėtas ne vietoje, gali atrodyti ir juokingai.
Tiesa, stebint nacionalinę atranką, šypseną keisdavo ir graudulys, išgirdus komisiją sakant „jūs turite galimybių“. Bet juk ne to atlikėjai čia atėjo: jų reikalas – vienu ypu nustebinti ir priblokšti, o ne įrodinėti, kad turi galimybių!
Ar pateksime į finalą?
Tai rašiau dar prieš nacionalinės atrankos finalą, jo baigtis nėra aiški. Prisipažinsiu, Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės spontaniškas duetas ir daina „This time“ būtų Lietuvai išsigelbėjimas. Nes solistai po vieną nespinduliuoja tiek energijos, kiek šis duetas.
Jie beveik idealiai atitinka eurovizinį standartą – saldžioji porelė su duobutėmis skruostuose, gražūs telegeniški žmonės, pakiliai, gal kiek vesterniškai dainuojantys apie meilę. O nekaltą bučinį žiūrovai tikrai galėtų įsiminti.
Pamenate 2011 m. „Eurovizijos“ nugalėtojus Nikki ir Eldarą? Tai Monika su Vaidu – šios krypties atlikėjai, tik šimtą kartų kuklesni. Bet vilioja tais pačiais dalykais.
Jie beveik idealiai atitinka eurovizinį standartą – saldžioji porelė.
Vienintelė bėda – Monika dainuoja ne taip gerai, kaip komisijos narė Rosita Čivilytė (ji vienos laidos metu parodė, ką sugeba jau aptarimo metu ir tikrai įpūtė aistros).
Jeigu Monikos su Vaidu balsai darniai suskambėtų, galbūt nesunkią frazę po kievienos eilutės „o-o-o“ bei priedainį „I'm feeling love“ solidžiais balais įvertintų ir šalys, nutolusios nuo Konarskio 49 TV studijos ir daugiau nei per tūkstantį kilometrų.
