Trumpai priminsiu, kas nutiko. Penktadienį studentė Margarita (kuriai norisi rankas išbučiuoti ir Santariškių šventąja paskelbti) su draugu įlipo į maršrutinį autobusą – greitąjį 2G, iš Santariškių (ligoninių miestelis šiaurinėje Vilniaus dalyje, už Jeruzalės) vežantį į stotį. Mergina, įlipusi Rygos stotelėje (nuvažiuotas ketvirtadalis maršruto), pastebėjo, kad visi keleiviai susigrūdę autobuso galinėje dalyje. Nes priekyje, suklupęs tarp sėdynių, galva į grindis atsirėmęs, tūnojo žmogus. Kaip vėliau paaiškėjo – girtas. O kaip paaiškėjo dar šiek tiek vėliau – pakeliui pas Abraomą.
Mergina su draugu bandė apčiuopti pulsą. Kai vyras pradėjo mėlynuoti, iškvietė greitąją. Vairuotojas į studentų pagalbos šauksmą reagavo dalykiškai: „Girtas, aš jau nuo Santariškių jį vežu. Stoty greitoji paims.“
Girtas, aš jau nuo Santariškių jį vežu. Stoty greitoji paims.
Dabar, jau gavus atsakingų institucijų komentarus, kyla klausimas: ar gali būti didesnis absurdas, nei merdintį žmogų iš Santariškių vežti į autobusų stotį? Kur dar, jeigu ne Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, išgelbėjama daugiausia gyvybių? Tai gal vairuotojas, pasitelkęs dar ir „Lietuvos geležinkelius“, galvojo gabenti negaluojantį pergėrusį vyrą iš Santariškių tiesiai į Kauno klinikas?
Tačiau nugalėjo kita logika – svarbu neatsilikti nuo grafiko. Juk autobusas – greitasis!
Psichologai, ko gero, pridurtų amžių patikrintą teoriją, kad, kuo daugiau liudininkų stebi nelaimę, tuo mažesnė tikimybė, kad kažkas padės. Nes atsiranda galimybė pasislėpti už kito pečių.
Pražūtingas „pijoko“ statusas
Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir kita mūsų visuomenės nuostata – pijokui ir velnias pagalvę pakiša. Dėl to ir išėjo kaip toje patarlėje: pijokui lašas, o tinginiui žingsnis brangus. Taigi šiuo atveju velnias ne pagalvę, o ragus pakišo. Ironiška, tačiau mirtis autobuso keleiviui diagnozuota Viršuliškėse – visai šalia Greitosios pagalbos stoties. Tai kokia prasmė tokį varguolį į stotį vežti, jei medikai buvo čia pat – ir Santariškėse, ir Viršuliškėse?
Pijokui lašas, o tinginiui žingsnis brangus.
Dedamės krikščionimis iki kaulų smegenų (turiu galvoje vertybes ir pasaulėžiūrą), kartais taip lazdą perlenkiame, kad dar jauni būdami davatkomis virstame. Bet kai biblines tiesas arba Dekalogą reikia gyvenime pritaikyti, prasideda bėdos.
Juk nieko nuostabaus, kad girtą keleivį minia pasmerkė ir nuo jo nusisuko. Visi, išskyrus Margaritą. Todėl ji ir buvo vienintelė tikra krikščionė visame autobuse.
O ką dabar gali pasakyti valdininkai? Kad veikė pagal instrukcijas? Kad dirbo savo darbą, ir tiek? Kad pradėtas ikiteisminis tyrimas „pagal vadinamuosius penketukus“ (nesmurtinė mirtis), atliekamas tarnybinis tyrimas? Kam tai įdomu ir ką tai keičia?
Jokios instrukcijos ir įstatymai neišspręs tokių absurdiškų situacijų, kai žmogus prigeria šaukšte. Na gerai, stiklinėje. Esmių esmė – žmogiškas požiūris į kievieną situaciją. Ir nesvarbu, ar „Maximos“ lubos griūna, ar autobuse girtuoklėlis voliojasi.
Girtuoklis baltais marškiniais
Visų įmanomų situacijų į instrukcijas nesurašysi, todėl ir minėjau Dekalogą ir Evangeliją – mylėk artimą savo kaip save patį. O jeigu laikai jį kaltu, atleisk. Ir saugok nuo pikto.
Pateiksiu du pavyzdžius iš asmeninės patiries. Gyvenu miesto pakraštyje, judriame rajone. Kartą, grįžęs namo vėlų lapkričio vakarą, radau prie garažų įtartinai besiramstantį vyrą. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną prie kaimyno garažo vartų, pasislėpęs šešėlyje. Veido nesimatė, tačiau iškart įvertinau – tvarkingai apsirengęs, ne benamis ir ne vagis. Kostiumas, lakuoti batai, balti marškiniai. Bet girtas kaip pėdas – negalintis nuo sienos pajudėti ir vos liežuvį apverčiantis.
Visų įmanomų situacijų į instrukcijas nesurašysi, todėl ir minėjau Dekalogą – mylėk artimą savo kaip save patį.
„Kur gyveni“, – paklausiau. Jis kelis kartus sumurmėjo kažkokią maldelę. Galiausiai supratau vieną žodį – „Ghriovyyy“ (po pusvalandžio pavyko išsiaiškinti, kad šalia Vilniaus yra Griovų parkas ir to paties pavadinimo kaimas). Nepasikuklinau, įlindau į žmogaus kišenes (kvepėjo tik jis nekaip, baisu prisiminti). Mobiliajame telefone radau praleistą žmonos skambutį. Išsiaiškinau koordinates. Abu su žmona šiaip taip įboginome nelaimėlį į automobilį. Ir išvykome ieškoti jo namų į „Ghriovyyy“.
Žinoma, nelaimėlio antroji pusė buvo labai dėkinga, ir, bent kol ridenome į prieangį po išgertuvių pas giminaitį pasiklydusį Vilniaus lenką, maloniai šypsojosi. Paskui, ko gero, griebė kočėlą.
Kita analogiška istorija nutiko prie Pilaitės mažosios „Maximos“ (svarbu – nuo jos uždarymo jau buvo praėjusi valanda). Grįždami namo per siaubingą audrą, ant pėsčiųjų perėjos ties parduotuve radome gulintį vyrą. Apsirengęs jis buvo kukliai, vien su treningais ir šlepetėmis (beje, juodų treningų per liūtį nesimatė, dar akimirka, ir būčiau pervažiavęs kojas).
Bet daugiau drabužių ir nereikėjo – vis tiek balose voliojosi. Gulėdamas rankoje vyras desperatiškai spaudė parduotuvės krepšio rankeną. Jame – keli sudužę alaus buteliai.
Kad pusamžis vyras buvo išgėręs – tai tik smulkmė. Ant perėjos jis gulėjo ir dėl to, kad serga nervų liga – kas kelias minutes „atsijungia“ jo kojos, kūną ima tampyti traukuliai... O alkoholis kojas dar labiau atjungia.
Antros grupės negalią turintis senolis staiga panoro alaus, blogų reklamų per TV prisižiūrėjęs. Tad tylomis išsliūkino iš namų.
Kai pristatėme vyriškį į namus (vos už puskilometrio), šeimos nariai iš nuostabos išsižiojo: „Tai kurgi tu buvai?“. Pasirodo, šitas antros grupės negalią turintis senolis staiga panoro alaus, blogų reklamų per TV prisižiūrėjęs. Tad tylomis išsliūkino iš namų į šalia esantį prekybos centrą. Susitiko draugų. Kelis butelius išgėrė, o likusius nesėkmingai bandė parsinešti namo. Prasidėjus audrai su žaibais, kai žemė su dangum maišėsi, visai prarado nuovoką.
O dabar pasakykite, ar turėjau skambinti 112, kai visai šalia yra policijos komisariatas? Juk tai labai primena greitojo autobuso 2G keleivio istoriją.
Perfrazuodamas Jėzaus žodžius (prisipažinsiu, darau tai pirmą kartą gyvenime), noriu paprašyti: neskubėkime nuteisti, vos pamatę žmogų, kuris elgiasi kitaip, nei įprasta. Nes, daugeliu atveju, svyrinėjantis žmogus gali būti insulino dozės negavęs diabetikas. O sunkiai liežuvį apverčiančiam senoliui su parduotuvės krepšiu gal nukrito kraujo spaudimas.
