Tai kas, kad aplink Vilniaus čigonų taborą voliojasi nuo „širkos“ apsvaigę paaugliai be pulso, užuot lankę pamokas. Kas, kad dešimtys taboro lankytojų iškeliauja į dausas nuo aguonų nuoviro, skiesto actu ir vaikiškom arbatom. Kas, kad brolis brolį čia pat – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – užkrečia ŽIV ta pačia adata leisdamiesi drumzlinus kvaišalus.
Arba kratosi, kol atšąla kūnas, pavartoję Kauno Lapių soduose ar Šančiuose mėgėjų (prekeivių, neturinčių nei farmacinio, nei bent panašaus išsilavinimo) pogrindinėse laboratorijose pagaminto amfetamino. Prokurorai juk nesibeldžia į „chemikų“ vartus, ieškodami filmo „Amfetaminas“ kopijų. Ir nesugalvoja staiga konfiskuoti visų įtartinų vištų ar gaidžių. Nes „amfas“ Kauno gatvėse vadinamas tiesiog „gaidžiu“.
O ar Ventos socialinės globos namuose prokurorai ar patys slapčiausi STT agentai jau konfiskavo visus maitinimo zondus ir pleistriukus ar kitus įtariamo nusikaltimo įrankius? Ar Kauno klinikose ir Šiaulių ligoninėje atliko tyrimą, kiek laiko reikia laukti, kol medikai suteiks skubią pagalbą išsekusiai, vos 6 kg sveriančiai mergaitei? Na, prezidentei pagrūmojus kumšteliu, bus atliktas tyrimas...
Ar, telefoniniams sukčiams išviliojus iš patiklių pensininkų tūkstantines, laidotuvėms atidėtas sumas, kiekvieną kartą prokurorai profilaktiškai patikrina ar konfiskuoja visus įkalinimo įstaigų gyventojų telefonus? Ar kartą jau teistam sukčiui padidina bausmę geometrine progresija? Na tikrai ne.
Prokurorai dabar užsiėmę dešimties metų gimdymų namuose istorijos tyrinėjimais.
Nė vienu išvardytų atvejų neapsiverčia liežuvis atsakyti: taip, agentai ir teisėsaugos tarnautojai, ieškodami teisybės, kaip Erkiulis Puaro ištyrė kiekvieną nuo vaiko galvos nukritusį plaukelį. Gal todėl, kad dabar užsiėmę dešimties metų gimdymų namuose istorijos tyrinėjimais? Gaila, kad tai atims begalę laiko ir duos mažai naudos.
Sukdamas kalbą apie kratą režisierės Inesos Kurklietytės namuose, kratą, kuri sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą, visai nesiruošiu aiškinti, kad ši teisėsaugos akcija buvo neadekvati. Turiu omeny ką kita.
Gimdant namuose mirtingumas – 2–3 kartus didesnis
Kitas, gerokai labiau nei prokurorų perlenkimai stebinantis dalykas – moterys-kamikadzės, norinčios gimdyti namuose. Tegul to ir nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie nedraudžia gimdyti kur širdis geidžia, bet neleidžia medikams teikti kvalifikuotos pagalbos gimdyvių namuose. Negąsdina ir faktais pagrįsti skaičiai, kad kūdikių, gimusių ne ligoninėje, mirtingumas 2–3 kartus didesnis.
Taip kaip prokurorai daug ką daro „ant bangos“, ir gimdyvėms į galvą ateina eretiškų minčių, kad ligoninė yra velnio kūrinys, o namai – Dievo šventovė, apsauganti nuo pavojų ir nelaimių. Tarsi nebūtų 400 tiriamų atvejų, kai vaikai gimė nelegaliai, paslaugas teikiant pribuvėjoms, net neturinčioms reikiamo išsilavinimo. Kai kurie taip atėję į pasaulį kūdikiai mirė arba buvo suluošintos moterys. Kaip pasakytų Marija Aušrinė Pavilionienė, visas problemas galima išspręsti šviečiant žmones. Apšvieskime.
Gimdyvėms į galvą ateina eretiškų minčių, kad ligoninė yra velnio kūrinys, o namai – Dievo šventovė, apsauganti nuo pavojų ir nelaimių.
Ar reikalingi gydytojai?
Ko gero, galiu priimti vienintelį gimdančių namuose argumentą, kad ligoninėje, artėjant gimdymui ir jo metu, didžiąją dalį darbo atlieka akušerė, o ne gydytojas. Ypač jei procesas tęsiasi iki paros ir daugiau. Kai kuriais atvejais gydytojas tik popierius pasirašo ir pasako, kad „viskas gerai“.
Panašiai ir gimdant namuose – pribuvėja daugeliu atvejų teoriškai galėtų suteikti būtinas paslaugas ir priežiūrą. Bet tik teoriškai. Nes tuose, pakankamai normalia eiga vykusiuose gimdymuose (ligoninėje), kuriuose man yra tekę dalyvauti, be profesionalų pagalbos išsiversti būtų buvę sunku. Nors Cezario pjūvio nereikėjo.
O jei gimdymo eiga nėra įprasta: apsivyniojusios kūdikio kaklą virkštelės, kūdikėlis, keliaujantis ne galva į priekį? Ar tiesiog galva neįsistato į dubenį? Tokiu atveju padės raganavimas arba maldos? O jei moteriai prasideda kraujavimas, kai po gimdymo dėl gimdos atonijos (ji nesitraukia) prireikia ir ginekologinės operacijos? Arba gimdymo metu atšoka placenta ir dėl kraujavimo reikalinga skubi operacija.
O kaip namuose užtikrinti naujagimio priežiūrą, jei jis nekvėpuoja? Pirmosios minutės gaivinant kūdikėlį yra svarbiausios – gal T.Barščio sraigtasparnį samdysite, gelbėdamos vaikelį, kad per kelias minutes nuskraidintų į klinikas?
Olandijos pavyzdys: 40 proc. gimdo namuose
Juk ne veltui mūsų močiutės gimdymą pokariu vadindavo „viena koja grabe“. Joms gimdant laukuose ar ant šieno mirdavo ne po vieną kūdikėlį, nes nebuvo kvalifikuotos pagalbos. Kiekvieno kaimo žmogaus giminėje buvo bent po vieną moterį, mirusią gimdymo metu. Kita vertus, ir tragiško likimo Driežo Katrė (Žemaitės „Marti“) mirė gydoma žolelėmis, nes slunkius vyras – Vingių Jonas – ir jo tėvai gailėjo pinigų daktarui.
Kiekvieno kaimo žmogaus giminėje buvo bent po vieną moterį, mirusią gimdymo metu.
Laimei, didžiausiu kūdikių mirtingumu pasaulyje garsėja ne Lietuva. Vienas „lyderių“ pagal šį rodiklį Afganistanas. Objektyvus skaičius – daugiausia kūdikių miršta tose provincijose, kuriose gimdyvėms sunkiausia pasiekti ligoninę.
Gimdymų namuose šalininkės pasitelkia ir Nyderlandų pavyzdį. Iš tiesų, ten leidžiama gimdyti namuose. Šia teise (nebūtinai iš gero gyvenimo) pasinaudoja 40 proc. moterų (nepamirškime, kad ilgą laiką šioje šalyje buvo leidžiama ir viešai rūkyti „žolę“).
Rezultatas – Nyderlandai pirmauja Europos Sąjungoje pagal kūdikių mirtingumą (10 iš 1000). Atsilieka tik nuo Prancūzijos ir Latvijos, kur iš 1000 naujagimių miršta 11. Liuksemburgas, Slovakija, Ispanija – šalys, kuriose gimti saugiausia. Čia miršta vidutiniškai penki iš 1000.
Tokį didelį kūdikių mirtingumą Nyderlanduose mokslininkai aiškina paprastai: moterys, gyvenančios problemiškuose rajonuose, prarasti vos gimusį kūdikį rizikuoja dvidešimt procentų labiau negu kitos.
Kaip sumažėtų norinčių gimdyti namuose, jei tuos 20 tūkst. litų už medicinos paslaugas, kurias sumoka valstybė, ant stalo klotų pati gimdyvė?
Bet Lietuvoje namuose gimdoma ne todėl, kad moteris negalėtų pasiekti ligoninės. Įvykus nelaimei, Vilniaus ir Kauno neonatologai dažniausiai išgelbsti merdinčius vaikus ir jų motinas. Tik pagalvokime, kokia kaina? Ir kaip sumažėtų norinčių gimdyti namuose, jei tuos 20 tūkst. litų už papildomas medicinos paslaugas (kai tiesiog gelbstimos gyvybės) kurias sumoka valstybė, ant stalo klotų pati gimdyvė?
Taip mąstant ir anginą, apendicitą galima būtų operuoti namų sąlygomis. Ir lūžusius kaulus namuose gipsuoti ar net suveržti medvaržčiais. Taigi, mielosios gimdyvės, labai džiaugiuosi, kad tos, kurios „lengvai raganaudamos“ gimdė namuose, liko gyvos bei sveikos. Labai džiaugiuosi ir jų vaikais, kuriems pavyko išvengti gimdymo traumų. Kita vertus, ne kiekvienas, net ir labai sportiškas, vyras juk galėtų būti „žmogumi voru“, be leidimo kopiančiu į dangoraižius ir niekad nenukrentančiu žemyn.
Juk ir važinėjantys be saugos diržų žūsta ne visi. Tik kiekvieno teisė rinktis, ar verta rizikuoti ne tik savo, bet ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe, šitaip suteikiant beprasmio darbo prokurorams ir kitiems pareigūnams, matantiems vieną konkrečią įstatymo eilutę.
