Pirmas mechanizmas – kai savo kandidatūras, greta profesionalių politikų arba žmonių su realiais aukštojo mokslo diplomais (tarkime, universiteto dėstytojais, inteligentija) kaskart kelia „žmonės-nesusipratimai“, „žmonės-rodyti per teliką“ arba tiesiog atsitiktiniai savo talentais įtikėję „lietaus žmonės“.
Kita tiesa – kiekvieną kartą rinkėjams netiesiogiai leidžiama suprasti, kad jie, avigalviai, bet kuriuo atveju praris politinės reklamos ir pažadų surogatą nė nemirktelėję. Tad svarbu žadėti. Tai kas, kad paskui mažiausiai ketverius metus pykins. Užtat dabar pasidžiaukime naujaisiais pranašais, žadančiais gerovės augimą, kai gerokai pajėgesnė Vakarų Europa skęsta.
Smūgiai grėbliakočiu per pakaušį
Lietuviškas populizmas yra chrestomatinis, dominuojantis kone per visą pastarąjį Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį. Prisiminkite skurdą ir nusivylimus prišaukusius pažadus grąžinti indėlius (senas konservatorių pokštas), padidinti pensijas (socdemų Trojos arklys), tautos labui parduotas strategines įmones. O dabar pažadai smarkiai didinti minimalias algas (nors tai prieštarauja ir ekonominei, ir net psichinei logikai). Juokingiausia yra tai, kad kai kurios nuostatos pasirodė pernelyg popsinės net ir patiems darbiečiams, piešiantiems rojų.
Jau galite pradėti skaičiuoti, kiek kartų jus apgavo politikai.
Kitas paradoksas: net ir suvokdami, kad pažadai neįvykdomi, arba kad vėliau smogs grėbliakočiu į pakaušį, rinkėjai save guodžia: va, politikai žada, vadinasi, jiems žmonės rūpi. Kitaip tariant, mazochizmas ir saviapgaulė – lietuvių nacionalinis bruožas. Tikėkimės, tai pagydoma, nes atėjo laikas išmokti atsijoti pelus nuo grūdų.
O gal viskas paprasčiau? Populistams padeda ir kitas psichologinis triukas? Ne vienas politikas yra pripažinęs, kad TV debatuose svarbu tinkamą kaklaraištį pasirišti, susišukuoti ir tiesiog kalbėti be realių pažadų, kaip pasiekti, kad Lietuvoje ne tik agurkai žydėtų, bet ir Edeno sodai. To pakanka, kad atrodytum geras ir patikimas. O rinkėjai įpratę balsuoti už tai, kas ryšku, kas šoka, kas deda į krepšį. Už tai, kas praskaidrina kasdienybę (skirtingai nei miglotos rinkimų programos).
Todėl į rinkimų sąrašus populistinės partijos bando įtraukti ne tik kuo daugiau dėdžių su ryškiais kaklaraiščiais, bet ir kuo daugiau „žvaigždžių“.
Ar krepšinio „žvaigždė“ žino, nuo ko priklauso BVP augimas?
Tai – itin populiari (nors nenauja) rinkėjų apgaulės forma. Kai žinomi veidai, dirbantys TV, iš miltų spaudžia vašką skaitydami jiems paruoštus beprasmius „karamelinius“ tekstus, raminame save, kad televizija padeda užmušti laiką po sunkios darbo dienos ir kad mylime „žvaigždes“ ne už protą. Jiems ten, telike, juk nereikia didinti BVP ir protingai apskaičiuoti biudžeto deficito, gelbėti dūstančios „Sodros“. Bet kai tie patys veidai patenka į valdžią, prasideda linksmybės.
Kiek metų broliams reikėtų „atsėdėti“ Seime, kad jie taptų politikais? Ir kiek tai mums kainuotų?
Taigi, kai dvimetrinės žvaigždės mėto kreivus tritaškius krepšinio aikštelėje, tegalime atsidusti ir sudainuoti Marijono „Tris milijonus“ nusiraminimui. Ech, ir vėl nepasisekė. Bet kai už išžaginimą teisti ir gyvenimo universitetus kalėjime baigę broliai-pokštininkai stoja į savo krepšinio klubo savininko partiją, tampa akivaizdu (nors turėtų būti neįtikėtina), kad čia kažkas kažkam atidirbinėja. Kai, pamiršę A.Valinsko „prisikėlėlių“ fokusus, išrinksime į Seimą prašalaičius, žaidžiančius ne politikos „Eurolygoje“, o tik padavinėjančius „barinui“ kamuolius, nusigraušime ne tik pirštus kad „per klaidą netapome čempionais“. Kiek metų broliams reikėtų „atsėdėti“ Seime, kad jie taptų politikais? Ir kiek tai mums kainuotų?
Infantiliai šiame kontekste atrodo ir ką tik į šlovės vežimą įšokęs ir ant rankų nešiojamas „pulk priešą kulk“ stiliaus politikas Evaldas Petrauskas. Auksinė jo frazė, kad V.Romanovo partija negalvoja apie naudą sau, parodo tikrąjį šio jauno politiko realybės suvokimą. O juk nuo to, kaip blaiviai politikai supranta tikrovę, priklauso kokio storio duonos riekę vaikams į mokyklą įdėsime.
Šiame kontekste Kristina Brazauskienė, populiariose laidose komiškai pasireklamavusi su bikiniu, ir „Drąsos kelio“ judėjimas su sergančia Neringa Venckiene atrodo, švelniai tariant, tik saikingi išsišokėliai. Nors pastarojo judėjimo sąraše ir netrūksta nuodėmingų personų, tirpstančių nuo žalių akių žvilgsnio. Ko verta vien E.Ostapenko sužadėtinė (vėlgi – populiarių laidų herojė).
Strategija – pabūti tik masalu
Kita vertus, nebūkime naivūs, kad, išrinkti į Seimą „bruoliai Lavrinuovičiai“ praleidinės treniruotes ir eis į posėdžius. O su rinkėjais susitikinės varžybų „Žalgirio“ arenoje metu. Nes kitas populiarus politikų triukas – pasitraukimai iš sąrašo. Na tokia strategija. Pritraukia žinomi veidai rinkėjus balsuoti už sąrašą, o paskui atsiima kandidatūrą, užleisdami savo vietą „tam, kam reikia“. Kitaip tariant, „lūzeriams“ (angl. – netikėliams) iš apačios. Todėl labai gali būti, kad naujasis Seimas bus labiau netikęs.
A.Zuokas bent jau iš anksto pasisakė, kad tikrai nekeis Vilniaus mero kėdės į paliktą Seimo nario suolą. O kiti žada eiti gelbėti Lietuvos.
Žinoma, buvo pasaulyje ir išimčių: holivudinis prezidentas Ronaldas Reaganas (apsuptas protingų patarėjų), gubernatorius Arnoldas Schwarzenegeris. Na, ir viena kita filmų N-18 žvaigždė: Cichiolina, Berkova, tarsi patvirtindamos, kad tarp politikos ir prostitucijos daug bendro. Bet daugeliui iš mūsų politika, tikiuosi, yra ne N-18, o valstybės valdymo menas.
Lietuviškos „žvaigždės“, patekusios į tarybas, valdybas ar seimus, tėra mygtukai. Sraigteliai. Marionetės, klusniai vykdančios partinius užsakymus.
Gal pažvelkime tiesai į akis. Lietuviškos „žvaigždės“, patekusios į tarybas, valdybas ar seimus, tegali būti mygtukai. Sraigteliai. Marionetės, klusniai vykdančios partinius užsakymus. Bet jokiu būdu nesivadovaujančios savo protu ar sąžine, kaip kad žada rinkėjams. Tad jų vaidmuo – arba būti masalu (taigi apgauti rinkėjus), arba spaudinėti reikiamus mygtukus (jei patektų į Seimą).
Prieš rinkimus kiekvienas sau tyliai atsakykime, ar galima gerais, profesionaliais politikais pavadinti aktorę Astą, dainininkę ir renginių vedėją Donaldą, seksualaus balso filmų garsintoją Ingą ir Joną iš „TV pagalbos“?
Žinote, man labai patinka aktorė Vaiva Mainelytė. Kaip tik todėl ir džiaugiuosi, kad prieš ketverius metus ji į Seimą nepateko ir liko Morta, Jurga, Kazia, Mole Gvyn.
Trys (apgavystės) viename
Dar pora žodžių apie rinkėjų mentalitetą. Kiekvienas žiniasklaidoje paviešintus faktus apie politikus aiškina savaip. Bet skaičiavimas padeda nusileisti ant žemės. Tarkime, ar suvokiate, kad vesdamas juodąją buhalteriją, partijos bosas apiplėšinėja ir jus, ir valstybę? Paskui sako, kad pakels algas (tik neišduoda, kokiu pavidalu tas algas mokės). Tokiu būdu spaudžia apiplėštą valstybę mokėti pinigus žmonėms, prie kurių skurdinimo pats prisidėjo. Politikai tai vadina spekuliacijomis. O paprasti žmonės – tiesiog „malimu“.
Ar suskaičiavote, kiek kartų jus apgavo politikai? Skaičių įrašykite komentaruose.
