Na, gerai, būsiu optimistas – Lietuvos žiūrovai dažniausiai stebi dar ir finalą, kuriame, labai tikiuosi, 2016-aisiais dainuos ir Lietuvos atstovas Donatas Montvydas.
Du būdai nugalėti: cirkas arba gera daina
Kiekvienais metais, kuri lakštingala bevažiuotų į „Euroviziją“, pasigirsta pasisakymų, kad važiuojame nugalėti. Nieko nuostabaus, juk ir pelėdai jos vaikai gražiausi. Bet gal reikėtų pažvelgti į tikrovę ir bandyti keisti bent tai, kas mūsų galioje.
Įžvalgesni skaitytojai turbūt pastebėjo, kad yra du būdai patekti į „Eurovizijos“ TOP 10. Pirmas – investuoti kalnus pinigų į reklamą ir patį
pasirodymą, pribloškiant žiūrovus spec. efektais ir nukreipiant mintis nuo esmės (šių metų ruso S.Lazarevo pasirodymas – puikus pavyzdys). Tokiu atveju net akivaizdus kičas praryjamas kaip vienkartinė „bonbonkė“. Neabejoju, rusas galutinėje turnyrinėje lentelėje bus aukštai, nors ėjo švedo Månso Zelmerlöwo jau pramintu taku.
Kitas būdas – neinvestuojant milijonų sukurti gražią dainą, kuri griebia už širdies ir kelia malonius šiurpuliukus nuo pirmos sekundės. Ir taip visas tris minutes. Manau, Alexanderis Rybakas ir Loreen su „Euphoria“ būtų geriausi pavyzdžiai. O kuriuo keliu einame mes?
Nacionalinė atranka ar tiesiog TV laida?
Pradžių pradžia – nacionalinio transliuotojo atranka. Ji kiekvienais metais ir atima viltį, kad pagaliau nustebinsime Europą. Paradoksas – juk nacionalinėje komisijoje darbuojasi labai įvairūs, patyrę ir matę pasaulio žmonės. Tik ar jie neduoda naudingų, įgyvendinamų patarimų, ar atlikėjai jų neklauso? Ar amžiais nesutampa teisėjų ir atlikėjų auros ir bioritmai? O gal kaltas Mėnulis? Tokių klausimų kyla kasmet, stebint pasikeitimą nuomonėmis LRT eteryje.
Būkim atviri: jei tai būtų tikra atranka, kurios tikslas rasti aukso grynuolį, pusės dalyvių neliktų jau po pirmos laidos. Jie būtų atmesti kaip beviltiški, visiškai netinkantys šiam konkursui. Na, ar gali į „Euroviziją“ važiuoti nuobodžiai taisyklingai dainuojantis vyrukas, tinkantis jaukiam įmonės vakarėliui ar restorano scenai? Tie atlikėjai, kurie nėra eurovizinis afrodiziakas, apskritai neturėtų užsibūti atrankoje ir gaišinti mūsų laiko.
Atlikėjai, kurie nėra eurovizinis afrodiziakas, apskritai neturėtų užsibūti atrankoje ir gaišinti mūsų laiko.
Nebent TV laidos kūrėjų tikslas – pats šou, apipintas intrigomis dėl suknelių ir kandžiomis pastabomis, kurios labiau atkreipia dėmesį į komisijos narius, nei į esmę. Nes esmė – ne žaidimas „kuri skaudžiau atsikirs“, o reginys ir kūrinys, raunantis melomanams stogą.
Pripažinkime, šiais metais atrankoje buvo kelios lygiavertės tikrai gražios ir profesionaliai atliekamos dainos, bet skruzdėlės jų klausantis nebėgiojo.
Apskritai mačiau tik 3–5 atlikėjus, galinčius lipti į „Eurovizijos“ sceną. Ir tik 2–3, galinčius ten palikti įspūdį milijoninei auditorijai.
Atrankinis turas pažengęs į priekį, lyginant su tais gūdžiais laikais, kai į „Euroviziją“ veržėsi ir Minedas.
Žinoma, LRT rengiamas atrankinis turas pažengęs į priekį, lyginant su tais gūdžiais laikais, kai į „Euroviziją“ veržėsi ir Minedas (ko verti jau vien tarptautinės komisijos vertinimai, suteikiantys objektyvumo ir kartais tampantys šaltu dušu).
Vis dėlto tenka pripažinti, kad ši atranka yra labiau LRT TV vakaro koncertas, kurio reitingus vis kilsteli intrigos, nei realus instrumentas išrinkti super atlikėją arba kūrinį ir nukreipti pasirodymą tinkamu keliu.
Taigi pirmoji priežastis, kodėl nelaimėsime „Eurovizijos“ – atrankos formatas ir komisijos darbas. Vieni jos nariai stengėsi išlikti labiau diplomatiški ir nieko neįžeisti (o juk derėtų karaliui pasakyti, jei jis nuogas), kiti demonstravo savo muzikines žinias ir išmanymą, bet labai jau egocentriškai. Manau, toks psichologinis teroras (R.Zilnys ir D.Užkuraitis tai vadina eurovizine isterija) apskritai atstumia dalyvauti konkurse ir tuos, kurie galėtų sėkmingai čia pasirodyti.
Vienintelis, sugebantis išsakyti konstruktyvią kritiką, bet nesutrypti atlikėjų ego (o tai „žvaigždėms“ juk labai svarbu) – Tomas Sinickis. Bet nei jis, nei ideali komisija negali išgelbėti Lietuvos nuo antros bėdos, trukdančios gerai pasirodyti.
Antra problema: kas mums kuria „Eurovizijos“ dainas?
Antra problema – mūsų atlikėjams eurovizines dainas kuriantys ne paties didžiausio ryškio kompozitoriai. Kaip sakė viena žinoma Lietuvos džiazo atlikėja, „Eurovizija“ nebeteko savo auros, nes visi atlikėjai suvienodėjo. Konkursas tapo fabriku, uždirbančiu pinigus dainų, patenkančių į finalą, autoriams. Gal todėl neatskirsi, kur švedas, o kur vokietis ar net rusas (jei tai ne Buranovo bobutės).
Neatskirsi, kur švedas, o kur vokietis ar net rusas, jei tai ne Buranovo bobutės.
Ji turi omeny dainas, kuriamas ant vieno kurpalio ir baisingai banaliais tekstais. Ir jei kokia didelė šalis su tokia daina gali prasmukti į finalą, pakerėjusi akinamai baltais vokalistės dantimis ar atviru triko, Lietuvai balų už šabloninius niekus kitos šalys nedalija. Todėl pagrindinė priežastis, kišanti mums koją, – gerų dainų stygius.
Šiemet iš šešių finalinių Lietuvos dainų – faktiškai nė vienos, sukurtos mūsų kompozitoriaus (D.Zvonkus ar Stano tikrai gali nustebinti). Tuo sumaniai naudojosi užsienio kūrėjai. Tačiau daugeliu atvejų, ne jie mūsų atlikėjams darė paslaugą, o mūsiškiai darė reklamą užsieniečiams, atlikdami jų kompozicijas. Sutikite, sunku laimėti, atliekant ne pirmo ryškumo kompozitorių dainas. Nesvarbu, kad jis švedas, atstovaujantis trečiai pagal įtakingumą muzikos industrijoje šaliai.
Šešėlių teatras, 3D efektai, perkami balsai ir dideli pinigai
Paskutinė priežastis, trukdanti „įpiršti“ savo kūrinį „Eurovizijos“ auditorijai – pinigai (apie juos užsiminiau komentaro pradžioje).
Norint sukurti ryškų pasirodymą „Eurovizijos“ scenoje su daugybe spec. efektų, reikia investuoti ne 50 tūkst. eurų, kaip kad prisipažino „įmerkęs“ Donatas Montvydas, o gerokai daugiau. Vien dūmų efektas „Eurovizijos“ scenoje kainuoja apie 8–9 tūkst. eurų (2012 m. D.Montvydo pateikti duomenys). Tai ką jau kalbėti apie ugnies krioklius ir pačias sudėtingiausias 3D projekcijas?
Pamenate Julijos Ritčik ir „4 Fun“ pasirodymą su šešėlių teatru už nugaros 2007 m.? Jis puikiai atspindi lietuvių finansines galimybes. Ironiška, bet šiais metais tokį teatrą kuria lyderiais tituluojami atlikėjai. Vienintelis skirtumas – technologijų vystymasis ir už jas mokamų pinigų sumos, išaugusios geometrine progresija.
Sumos, skiriamos reklamai
Tačiau ne tik į patį pasirodymą investuojami nugalėtojų pinigai. Reklama yra šio verslo variklis. Ir kol valstybė nesupras, kad tai tikrai geras verslas (panašu, kad Azerbaidžanas ir kitos valstybės jau suprato), geresnio rezultato, nei pasiekė ekscentriškieji „LT United“, nebus.
Tikslui pasiekti yra paprastesnis būdas – socialiniai tinklai.
Šiais laikais nebūtina važiuoti per Europą su koncertiniu turu ir dalinti autografus (šį triuką D.Montvydas panaudojo laimėdamas Lietuvos publikos simpatijas prieš nacionalinę atranką). Tikslui pasiekti yra paprastesnis būdas – socialiniai tinklai. Juk tiek Švedijos, tiek Azerbaidžano ar Rusijos atlikėjai kone kasmet šturmuoja savo dainomis „YouTube“ ir kitus įmanomus radijo stočių kanalus – perka reklamą, kad tik skambėtų ir užsifiksuotų klausytojų smegeninėse.
Taigi bent jau kol kas mes galime žaisti savo kiemo lygoje, turėdami vilties, kad mūsų atlikėjo charizma, garbanos, sceninis bučinys ar šuolis pro dūmus neliks nepastebėtas.
Turėti vilties visuomet reikia. Bet, kaip sakoma anekdote, norint laimėti loterijoje milijoną, reikia ir bilietus pirkti. Tada padės ir Dievas, ir Fortūna, ir kaimynai.
O apie kitus, nešvarius būdus laimėti „Euroviziją“, kai, tarkime, Azerbaidžano atlikėjui balsai buvo perkami tiesiog Vilniuje, prie Baltojo tilto, skaitykite čia – 15min straipsnyje, kuris Europoje sukėlė didelį rezonansą.
