Todėl aš turiu dar liberalesnį pasiūlymą: visai neribokime vasarinių padangų naudojimo. Juk klimatas šyla, tuoj Lietuvoje augs palmės, o miesto karvelius pakeis kanarėlės. Tuomet Druskininkų sniego arena ar „Akropolio“ ledas taps vienintele šalčio oaze, didesne už jūsų buitinį šaldytuvą. Kita vertus, panaikinus vasarinių padangų naudojimo apribojimus, natūralios atrankos būdu atkris visi buduliai, liks tik geruliai vairuotojai ir Lietuvoje bus dar saugiau gyventi.
Čia – juodas humoras, išklausykime abi puses.
Žiema ateina tik gruodį?
Agituojantys pratęsti vasarinių padangų naudojimo terminą iki gruodžio aiškina, kad mūsų žiemos pastaruoju metu šiltesnės, sniegingas laikotarpis trumpesnis. Todėl neva nėra reikalo dilinti minkštos gumos žiemines padangas į asfaltą. O juo labiau, jei kai kas linkęs važinėti tik dygliuotais ratais (pastebėjau tokių net vasarą...) ir be reikalo ardo asfaltą. Turint omeny, kad kartais ir Kalėdas lietui lyjant pasitinkame, ir Morę deginame per lietų, ta žiema neatrodo tokia jau baisi.
Jiems netiesogiai antrina padangų verslo atstovas ir žinomas lenktyninkas Rokas Lipeikis. Jo teigimu, dygliuotos padangos – vienintelės tikros žieminės, o minkšto mišinio gaminiai tėra pakaitalai. Daugkartinis ralio čempionas įžvelgia ir daugiau privalumų, remdamasis šiaurės šalių patirtimi: dygliai šiurkština ledą arba net asfalto dangą, todėl didina eismo saugumą. Taigi nuo gruodžio 1 d. dardėkime dygliuotomis, o iki to laiko, taip pat ir per Vėlinių eismo piką, paprastomis vasarinėmis. Taip ilgiau išsaugosime glotnų asfaltą.
Dygliai šiurkština ledą arba net asfalto dangą, todėl didina eismo saugumą.
Be abejo, kur nors „Winter Rally“ ši taisyklė tikrai tinka. Tačiau kasdien važinėjantiems iš Kauno į Vilnių darbo reikalais arba tik po savo miestelį, tikrai pakanka apauti automobilį KET reikalavimus atitinkančiomis žieminėmis padangomis – minkšto arba kietesnio mišinio.
Gal net svarbiau nei dygliai yra mikroschema, kurią turėtume pasikeisti savo smegeninėje: vengti staigių manevrų, stabdymų, per greitų įvažiavimų į posūkius. Ir, kaip daugelis mėgsta, nevažiuoti išjungus pavaros.
O gal galima visai be žieminių ratų?
Tiesa, dažnas prisimena, kad sovietmečiu žieminių padangų nebuvo, vėliau atsirado tik restauruotos „Kibirkštyje“ bei Kauno garažuose. Ir kažkaip važinėjome. Bet, mielieji, koks tuomet buvo eismo intensyvumas ir kokie greičiai? Pamenu, iš Vilniaus į Klaipėdą 5 val. važiuodavome. O dabar per 3,5 val. be vargo nukankame.
Gal net svarbiau nei dygliai yra mikroschema, kurią turėtume pasikeisti savo smegeninėje: vengti staigių manevrų, stabdymų.
Draudikų spąstai ir erdvė spekuliacijoms
Susisiekimo ministerijos siūlyme sakoma, kad nuo lapkričio 10 iki lapkričio 30 dienos ir nuo kovo 2 iki kovo 31 dienos siūloma drausti važinėti su vasarinėmis padangomis, kai važiuojamoji kelio dalis yra apsnigta ar apledėjusi.
Anksčiau ši problema buvo sprendžiama paprastai. Jei, tarkime, balandžio 1 d. kyla pūga, ministras išleidžia įsakymą, kad visoje šalyje toliau galima važinėti žieminėmis padangomis. Bet dabar apie geografiją nekalbama, formuluotė abstrakti. Šis punktas gali tapti draudikų spekuliacijų objektu – koziriu, kuris padės suversti visą riziką ant paties vairuotojo pečių. Štai keli pavyzdžiai iš gyvenimo.
Jei nauja tvarka būtų patvirtinta, jau lapkičio 1 d., kai į kelius išrieda ZAZ ir VAZ, kapinėse dalis jų vairuotojų, vis dar apavusių automobilius senomis padangomis, ir liktų. Nes šią dieną kartais ne tik pašąla, bet ir pliurzė kelius nukloja. Per pastaruosius kelis dešimtmečius žiema „netikėtai“ ne kartą yra užklupusi ne tik kelininkus, bet ir pačius išmaniausius vairuotojus, sekančius orų prognozes.
Lietuvos problema, skirtingai nei kokios Suomijos, ne nuolatinė sniego ir ledo danga, o staigiai besikeičiančios oro sąlygos.
Paaiškinsiu, kur suku ienas. Lietuvos problema, skirtingai nei kokios Suomijos, ne nuolatinė sniego ir ledo danga, o staigiai besikeičiančios oro sąlygos. Tuo pat metu mažoje mūsų šalyje gali būti du skirtingi metų laikai. O juos gali skirti vos 30 km.
Ne kartą yra tekę į spąstus pakliūti magistralėje Vilnius-Klaipėda. Kartą spalio mėnesį, kai Vilniuje nedrąsiai švietė saulė, Vievyje užgriuvo baisinė lijundra. Važiuojant magistrale pavaras teko jungti be galo atsargiai, nes automobilis kaipmat užsiskersuodavo. O grioviuose tąkart ramiai ilsėjosi mažiausiai kelios dešimtys automobilių.
„Eismo dalyviai turėtų vertinti oro sąlygas ir esant pakankamai šiltiems orams lapkričio ar kovo mėnesiais galėtų eksploatuoti transporto priemones su vasarinėmis padangomis“, – aiškina ministerija.
Be abejo, kad turėtų įvertinti: stoti pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Vievio? Palaukti kelininkų, kol jie asfaltą nutirpdys? Įdomu tai, kad tąkart Kaune lijo, o Klaipėdos vairuotojus džiugino skaidrūs orai, tinkami ir saugiam pasivažinėjimui, ir maloiniam pasivaikščiojimui. Tad į mano automobilį su ledo pluta ir varvekliais uostamiestyje praeiviai žiūrėjo su nuostaba...
Ratų keitimas ankstų rytą? Sapnas ar tikrovė?
Kitas svarbus dalykas: kur vairuotojas galės skubiai perauti ratus, jei staiga per naktį užsnigs?
Manau, neretas tiesiog rizikuos važiuoti slidžiom vasarinėm, „nes juk reikia važiuoti“, „gal nieko nenutiks“, „pasikeisiu rytoj“ ir pan. Bet pasikeisti padangas prieš darbą – tikrai jokių šansų, jei neturite nuosavo autoserviso.
Kitų šalių patirtis
Pasigirdo nuomonių, kad panaši praktika, kai žieminės padangos nebūtinos ar jų reikalaujama tik tris mėnesius, jau seniai taikoma šiltesnio klimato šalyse. Netgi turtingame Liuksemburge, kurio dauguma gyventojų padangoms tikrai užsidirba. Arba Belgijoje. Tačiau, patikėkite, vos iškrenta kelios snaigės, ten kyla visiškas chaosas, žmonės nesugeba net iš savo kiemo išjudėti, užkimšdami pravažiavimus. Todėl vaikai neina į mokyklą, o klerkai nenuvyksta į darbą. Bet koks sniegelis skelbiamas stichine nelaime, keliančia juoką mums, šiauriečiams.
Bet Liuksemburge pūga toks pat retas įvykis kaip Mėnulio užtemimas. Gal jie ir gali rizikuoti, o darbuotojams už prastovas mokėti. Tačiau kas dėsis pas mus? Juk net ir važinėjant žieminėmis padangomis, vos ruda pliurzė nukloja sostinės Geležinio vilko ar Ukmergės gatvę, ištinka eismo paralyžius.
Kas laimės, o kas gaus špygą taukuotą?
Jei ir yra „britvų“ ar motociklų vairuotojų, kurie dėl tokių pakeitimų pratemps mėnesiu ilgiau kelyje (nes nereikės kitų padangų), tai jų procentas – be galo mažas. Ar esate girdėję zvimbiant britvas gruodį? Gal dažniau uodą galima kur nors rūsyje išgirsti, bet tikrai ne motociklą.
Automobilių vairuotojai laimės tik vienu atveju: jei gruodį orai neatvės iki 5 šilumos (nes vasarinių padangų guma tokioje temperatūroje tampa pusėtina), jei nebus plikledžio, jei neperšals tiltai ir viadukai ir ant jų nereikės stabdyti, jei staigiai nekis meteorologinės sąlygos. Tik tuomet laimės galbūt kokį 1000 km papildomos ridos savo žieminėms padangoms. Ar tikrai verta?
Bus parašyta: neįvertino meteorologinių sąlygų, nepasirinko saugaus greičio ir tinkamo tipo padangų.
O ką didžioji vairuotojų masė gali pralaimėti? Geriausiu atveju, per plikledį ar šlapdribą neišvažiuos iš kiemo (Liuksemburgo, Belgijos pavyzdys). Blogiausiu – nutikus eismo įvykiui, grafoje „Priežastis“ bus parašyta: neįvertino meteorologinių sąlygų, nepasirinko saugaus greičio ir tinkamo tipo padangų.
Tokiu atveju avarijos nuostoliai, kuriuos tektų padengti, tik labai retu atveju nesiektų naujo ekonominės klasės žieminių padangų komplekto kainos. Nes draudikai, žinia, skaičiuoja ne garažiniais remonto įkainiais.
Tai ar vis dar manote, kad natūrali atranka – geriausia išeitis? O gal pakaltų, kaip Lenkijoje, tiesiog uždrausti dygliuotas padangas?
