Ši nuostabi laisvės istorija prasidėjo kur kas anksčiau. Dar 1987-aisiais ėmė rastis organizacijos, vėliau peraugusios į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Tais pačiais metais įvyko pirmasis viešas sovietų Lietuvoje protesto mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, per Lietuvą, Latviją ir Estiją nusidriekė Baltijos kelias.
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Signatarų parašai ant Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto |
Tačiau lemiamas etapas startavo 1990 metų vasario 24 dieną, kai įvyko pirmasis pirmųjų nuo 1926 metų laisvų Lietuvos parlamento rinkimų turas. Į AT, vėliau dar pakrikštytą ir Atkuriamuoju Seimu, žmonės išrinko daugumą Vytauto Landsbergio vedamo Sąjūdžio deleguotų arba remiamų atstovų, kurie ėjo į rinkimus deklaruodami visiškos Nepriklausomybės siekį.
AT-AS sesija turėjo prasidėti kovo 10 dieną. Tačiau išrinkti Sąjūdžio atstovai į AT rūmus susirinko pirmosios kovo dienomis, kad paruoštų Nepriklausomybės atkūrimo dokumentus. „Rodos, kovo 4-ąją atvažiavome, dirbome prie akto. Sąjūdžio deputatų klubas žargoniškai buvo vadinamas arbatos klubu, kadangi arbatos išsivirdavome, riestainių atsinešdavome“, – prisiminė tuometis AT-AS pirmininko pavaduotojas, Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius. Pasak politiko, rengiant projektus padėjo ir užsienio lietuviai – V.Landsbergis palaikė ryšius su diplomatu Stasiu Lozoraičiu.
Istorinis sekmadienis
Kovo 11-oji buvo sekmadienis. Bet Lietuvos AT turėjo dirbti, nes pirmadienį Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos AT ruošėsi panaikinti Konstitucijos straipsnį, formaliai leidusį sovietinėms respublikoms išstoti iš SSRS. Pasak signataro, rašytojo Kazio Sajos, AT salėje vyko „tąsymasis“ – tarybos nariai ilgai diskutavo, ar skubėti skelbti Nepriklausomybę, ar nekonfliktuoti su Maskva, tikintis, jog ji pati atlaisvins gniaužtus. Galiausiai 124 deputatams pasisakius „už“, nė vienam nesant „prieš“, šešiems susilaikius ir trims nedalyvaujant balsavime, buvo priimtas dokumentas, skelbiantis, kad „nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.
Kova už Nepriklausomybę turėtų būti kovojama kas dieną. „Noriu pasakyti nepaprastai svarbų dalyką, ko niekas beveik nenori prisiminti. Viską darė Sąjūdžio žmonės. Jeigu mes būtume išsirinkę Algirdą Mykolą Brazauską AT pirmininku, tas aktas būtų pakištas giliai, nes jis buvo už suverenitetą Tarybų Sąjungos sudėtyje“, – įsitikinęs K.Saja. Tiesa, tenka pripažinti, kad A.Brazausko vadovaujamos Lietuvos komunistų partijos nariai po ilgų diskusijų balsavo už akto priėmimą.
„Svarbiausia, kad viskas buvo padaryta be klaidų. Prisiminkit, SSRS vadovas Michailas Garbačiovas sakė, kad aktas negalioja, tik kokias tris dienas. O po to jis reikalavo jį atšaukti ir grįžti į kovo 10-osios padėtį. M.Gorbačiovas negalėjo neigti, kad aktas yra negaliojantis, tik reikalavo atsisakyti“, – šyptelėjo Č.V.Stankevičius.
Paskelbus aktą, prasidėjo valstybės kūrimo procesas. „Buvo be galo sudėtinga, visas institucijas atkurti: sukurti „nuo nulio“ kariuomenę krašte esant okupacinei kariuomenei, iš milicijos padaryti policiją. Pakankamai gerai viskas pavyko – išlindom pro adatos skylutę“, – dėstė signataras Saulius Pečeliūnas.
Signataras Liudvikas Sabutis, sovietmečiu ilgus metus dirbęs okupacinio režimo prokuratūrose, o 1987–1989 metais buvęs ir vyriausiuoju sovietinės Lietuvos prokuroru, prisiminė, jog pereiti prie naujos, nepriklausomos sistemos buvo „labai sunku, nepaprastai sunku“ – tam prireikė daug kūrybiškumo, būti „ne raidės, o prasmės vergais“.
Reikia gerbti save
„Nesakau, kad lengva buvo, bet buvo smagu, gera, nes kūrėme gyvenimo vertus dalykus. Esam laimės kūdikiai. Kitos tautos pragyvena šimtmečiais kaip ta bandomoji žiurkė, kuriai viskas lengva, viskas paduota. Didžiausios problemos – ar kažkoks mokestis viena šimtąja procento pasikeis ar nepasikeis, šiandien ar rytoj žmogus nusipirks naują automobilį. O čia buvo sprendžiami tautos egzistencijos klausimai“, – kalbėjo S.Pečeliūnas.
K.Saja sakė per 20 metų labiausiai nusivylęs savo tauta, kuri per kiekvienus rinkimus patiki melagingais pažadais ir „užkrauna Lietuvai vis naują kuprą“. „Tauta, kuri dabar peikia Seimą ir Vyriausybę, pasižiūrėkit į save. Kokie jūs esat? Prasigėrę, negalvojantys, kažkam kerštaujantys, nežinia, kam. Nuolat užsikraunantys vis naują ir naują kryžių sau“, – kreipėsi rašytojas.
Neseniai knygos „1990 m. Kovo 11 d. Nepriklausomybės Aktui – 20 metų“ pristatyme kalbėdamas V. Landsbergis priminė, jog tuomet iškovota Nepriklausomybė buvo formali ir reiškia tik tiek, kad žemėlapiuose Lietuvos teritorija nėra uždažoma raudonai. Tačiau kasdienybėje esą pastebima dar daug išlikusių priklausomybių – kultūrinių, energetinių, socialinių. „Todėl kova už Nepriklausomybę, kol ji ką nors domina, turėtų būti kovojama kas dieną“, – dėstė faktinis Kovo 11-osios Lietuvos vadovas.
„15min“ skaitytojams V.Landsbergis linkėjo gerbti save. „Tai reiškia imtis atsakomybės už savo ir visų mūsų gyvenimą. Nesižeminti verkšlenimu, skundais, o duoti tai, ką kiekvienas gali duoti teigiamo, sąžiningai elgtis savo šalies atžvilgiu“, – sakė V.Landsbergis. Jis priminė, kad Lietuva Rusijai buvo ir yra „kietas riešutėlis“, nes „mes dar turime nugarkaulį“.
