Kas pasikeitė Lietuvoje per dvidešimt nepriklausomybės metų?
Niekada niekas nestovi vietoje. Mums, kurie gyvenome tarybiniais laikais, atgauti Nepriklausomybę buvo didelis dalykas. Asmeniškai man, kaip rašytojui, žodžio, nuomonės laisvė yra vienas iš esminių dalykų. Jeigu jos nebūtų, aš negalėčiau egzistuoti – turėčiau arba sėdėti kalėjime, arba žudytis. Taikytis prie santvarkos – reiškia meluoti ir save išduoti, eiti prieš savo prigimtį.
Tačiau ar švęsti šią šventę? Mūsų kartą nuo valstybinių švenčių atgrasė tarybinė santvarka, kurioje tokios šventės buvo prievolė. Apskritai, pati valstybingumo idėja yra labai sukompromituota, o politikai nieko nedaro, kad ji atsigautų ir taptų verta šventės. Užguitas, žeminamas žmogus negali švęsti šventės, kuri susijusi su jo vargais. Šventėje turėtų būti ir šiek tiek džiaugsmo, o jo aš nematau. Žmonėms yra sunku atskirti savo emocijas. Džiaugtis tokiais dalykais, kurie susiję su neviltimi, su tam tikra rezignacija, matant, kiek žmonių nori emigruoti... Mes esame silpni kaip tauta. Džiaugtis nėra kuo.
Suprasčiau, jei kovo 11-ą būtume raginami atsitokėti ir kažką daryti. Bet džiaugtis... nėra kuo, nes reikalai prasti. Ir tai nėra tik ekonomika. Politikai nebegalvoja apie jokią tautą, jokią valstybę. Galvoja tik apie save, apie kažkokias partijytes, planus. O tai yra labai blogai.
Ar tą patį galėtumėte pasakyti kalbant ne apie politikus, o apie pačią valstybę, apie tautą?
Valstybė negali būti atskirta nuo politikos. Valstybė yra tam tikra žmonių valdymo forma. Mes patys sukūrėme tą valstybę – pripažįstame, kad turi būti Seimas, teismai. Mes patys renkame atstovus, bet jie paskui elgiasi labai kiauliškai mūsų atžvilgiu. Jie sukuria savo mažas valstybėles toje valstybėje ir gyvena sau. Tai vadinasi korupcija, atitrūkimas nuo liaudies. Ta baisi praraja tarp turtingųjų ir neturtingųjų – viskas priklauso nuo žmonių, kurie valdo valstybę. Bet kažkas yra negerai.
Manote, kad žmonėms reikėtų pabusti ir vėl vienytis?
Visų pirma reikia pasakyti dėl ko vienytis, kas yra susivienijimo pagrindas. Politiniu pagrindu vienytis nebėra tikslo, nes nebėra priešo. Prieš dvidešimt metų lietuviai vienijosi politiniu, tautiniu pagrindu: „Mes, lietuviai, turime vienytis, kad išvarytume okupantą.“ O dabar okupantas yra mūsų valstybėje – tai mūsų godumas, nepagarba, sąžinės neturėjimas, doros jausmo praradimas. Aš kalbu apie didesnį žmonių kiekį, ne tik apie politikus.
Žmogus, kurio padorumo jausmas yra gyvas, turėtų priešintis tokiai situacijai, o dabar visi žiūri savęs ir laukia, kas bus: „Gal išvažiuosiu į užsienį, galbūt kaip nors išsiųsiu vaikus.“ Tai yra bloga situacija – mes nebegalvojame apie tautą. Mes turime gyventi sveikoje aplinkoje, bet jeigu mes susitaikome su tokia ligota būsena, tai toliau bus tik blogiau. Man tai labai skaudu.
Kodėl aš nieko nedarau? Aš paprasčiausiai nesu toks stiprus žmogus, kad galėčiau kelti minias į kovą prieš dvasinį blogį ir t.t. Čia reikia stipraus, charizmatiško žmogaus, kuris būtų ne tik nekvailas, bet ir gražus, kad patiktų daugeliui.
Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje dar egzistuoja patriotizmas?
Patriotizmas labiau siejamas su XIX amžiumi, kilęs iš nacionalinių judėjimų, kai mažos tautos vadavosi iš didelių. Mes patriotizmą išgyvenome esant okupantui. Bet šiaip būti patriotu... Žmogus pirmiausia galvoja: „Kodėl aš turiu būti patriotas? Koks to tikslas? Jeigu aš gyvenu blogai, jeigu valstybė nieko nedaro, kad padėtų man gyventi geriau, kodėl turiu būti patriotas?“
Jei aš turiu ko nors atsisakyti, ir žinau, kad ta mano auka ar patriotizmas bus reikalingas mano šaliai, tada taip. Bet dabar žmonės nebeturi motyvacijos, kodėl jie turi būti patriotais, kodėl jie turi atsisakyti lengvesnio, sotesnio gyvenimo užsienyje. Jie nemato vilties. Jie negali būti kaip tie savanoriai, kurie ėjo kovoti 1918 m. ir galvojo: „Geriau žūsiu, bet tėvynė bus laisva, mano vaikai bus laisvi.“ Dabar nėra prasmės žūti, nes nėra, kam tą auką atiduoti. Nėra žmonių, kurie keltų pasitikėjimą. Patriotizmas negali egzistuoti šiaip, beorėje erdvėje, nesusijęs su kuo nors. Jis turėtų būti susijęs su tautos gerove, su ateitimi. Beformiai jausmai dažniausiai vargina mus.
Žinoma, gali rėkti, kad esi patriotas, ir tuo pačiu metu metu imti kyšį, bet tai yra liga, šizofrenija.
Ar emigrantas nėra patriotas?
Buvo sunkus laikas, kai dalis žmonių bėgo į užsienį nuo okupantų. Bet tada situacija buvo tokia, kad arba jie turėjo žūti, arba bėgti į mišką, arba važiuoti į Sibirą. Jie išvažiavo ne dėl to, kad buvo per menki patriotai. Jie pasirinko gyvenimą su viltimi, kad kada nors grįš, arba, kad emigracijoje jie bus naudingesni Lietuvai, nei gulėdami po žeme tėvynėje. Galbūt ir dabar emigruojančių logika panaši: gal geriau nemirti čia iš bado arba nesėdėti kalėjime apsigrobus, o išvažiuoti į užsienį ir palaukti, kol reikalai tėvynėje pasitaisys. Galbūt jie siunčia pinigus artimiesiems. Aš negaliu smerkti žmonių, kurie išvažiavo.
Dabar ta tėvynė yra kaip tam tikras klubas. Tu arba jo narys, arba ne. Tu jo narys gali būti ir svetur. Tai visiškai nereiškia, kad šiais laikais tu išvažiuoji iš tėvynės ir ją išduodi.
Ar tas tėvynės „klubas“ yra prestižo reikalas?
Manau, kad džiaugtis ar didžiuotis vien tuo, kad esi lietuvis, būtų tiesiog kvaila. Taip pat, kaip didžiuotis, kad tu esi anglas, amerikietis ar rusas. Bet reikia suprasti, kad tauta yra unikalus darinys. Jo niekas nesukuria, jis pats susiformuoja. Tai yra turtas planetos, Visatos prasme. Nėra dviejų lietuvių tautų. Yra vienintelė. Kadangi individas išauga iš tos tautos su savo tradicijomis, su savo kalba, su savo patirtimi, tai jis irgi tam tikra prasme yra unikalus. Bet tai nesuteikia jam teisės būti šikniumi, mulkiu. Žmogus turi būti atviras pasauliui, turi priimti jį kaip lygiavertį sau. Neturi nei lenktis tam pasauliui, nei didžiuotis savimi. Tas pats su kitomis tautomis. Tačiau santykiai tarp tautų ne visada yra geri. Sakome, kad mes geresni už latvius, bet blogesni už anglus. Tai ką, mes dabar šiksime ant latvių ir žeminsimės prieš anglus? Tai blogas santykis.
Mes visi žmonės, visi šioje žemėje trumpam. Reiktų kažkaip suprasti, kad reikia gyventi kaip įmanoma atviriau ir draugiškiau. Be abejo, tai yra teorija. Praktikoje yra daug sunkiau, nes žmogus apaugęs įvairiais dalykais. Tautiniai dalykai dažnai būna ne džiaugsmas, o skausmas. Bet ką padarysi – mes sudėtingas mechanizmas.
