Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytojos Rimos Urbonaitės teigimu, D.Grybauskaitė į prezidento postą atėjo su griežtesnio kumščio demonstracija, dideliu ryžtu reformuoti ir tvarkyti, pavyzdžiui, kovoti su korupcija, keisti teisminę valdžią ir panašiai.
Tiesa, kaip pastebi politologė, D.Grybauskaitė gal ne iki galo įvertino tai, kad politikoje niekada nėra vienpusio eismo.
„Prezidentas yra lygiai taip pat priklausomas nuo to, kokia Seime yra dauguma, nuo to, kaip jis sutaria su premjeru, su kitais Vyriausybės komandos nariais. Kartais kandidatai, prezidentai, ateidami į šitą postą, galbūt nepakankamai įsivertina bendrą politinę situaciją ir galimybes, kiek gali pakeisti ir kaip gali pakeisti“, – akcentavo MRU dėstytoja.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas ir kelių knygų apie D.Grybauskaitę autorius Lauras Bielinis, kritiškai vertina nueinančios valstybės vadovės palikimą.
Jis mano, kad ji palieka perteklinę įtampą ir įtarumą, pavojų baimės ir pernelyg didelio atsargumo tradicijos įsigalėjimą.
„Visa tai palaiko apsimetinėjimo ir gudravimo kultūrą politikoje. Sumažėjo laisvos nuomonės ar pozicijos raiška. Visuomenė, politikai vengia būti atviri, tai neskatina laisvos ir demokratinės visuomenės kultūros“, – komentavo politologas.
Sumažėjo laisvos nuomonės ar pozicijos raiška. Visuomenė, politikai vengia būti atviri, tai neskatina laisvos ir demokratinės visuomenės kultūros.
Trys Seimai ir Vyriausybės
Prezidentavimo laikotarpiu D.Grybauskaitė dirbo su trijų kadencijų Seimais (2008–2012, 2012–2016, 2016–2020 metų) ir Vyriausybėmis (vadovautomis konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus bei „valstiečių“ deleguoto Sauliaus Skvernelio).
Šį laikotarpį ženklino skirtingos politinės, ekonominės, socialinės, tarptautinės ir kitokios realijos.
Nuo ekonominės krizės, siautusios D.Grybauskaitės darbo pradžioje, ir skausmingo diržų veržimosi, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai antrąjį 2013 metų pusmetį, išaugusių įtampų su Rusija iki politinės korupcijos skandalų, nesutarimų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
Labiausiai priimtini, bet medaus mėnuo neužtruko
D.Grybauskaitė darbą pradėjo, kai valdančiąją koaliciją buvo sudarę konservatoriai, „prisikėliečiai“ ir dvi liberalų partijos.
R.Urbonaitė sako, kad prezidentė gana smarkiai kritikavo šią Vyriausybę ir Seimą dėl mokesčių pakeitimų, neišnaudojamo laiko kitų problemų sprendimui. Ne visi prezidentės Seimui pateikiami pasiūlymai buvo priimami.
Būta įtampų dėl ministrų. Vyriausybei grąžinus įgaliojimus posto neteko socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas ėjęs Rimantas Jonas Dagys.
Buvo nesutarimų tarp D.Grybauskaitės ir tuomečio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko, įtampos židinys buvo susidaręs ir dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio. Jie abu atsistatydino.
„Santykiai buvo gana komplikuoti. Nors, kita vertus, reikia pasakyti, kad šalia to buvo pradėti ir užkurti kai kurie projektai. Pati prezidentė šiuo atveju pakankamai gerai dirbo su Vyriausybe kalbant apie energetinės nepriklausomybės užtikrinimo siekį.
Galiausiai ji vis dėlto pritarė tam, kaip Vyriausybei pavyko suvaldyti ekonominę krizę, nepaisant to, kad akcentavo, jog daugelis darbų buvo arba nepadaryti, arba nesugebėti padaryti tinkamai ir kai kurių buvo nesugebėta užbaigti“, – pabrėžė R.Urbonaitė.
Santykiai buvo gana komplikuoti. Nors, kita vertus, reikia pasakyti, kad šalia to buvo pradėti ir užkurti kai kurie projektai.
L.Bielinio nuomone, konservatorių ir liberalų ministrų kabinetas D.Grybauskaitei tuo metu buvo priimtiniausias.
„Nesakau, kad viskas jai tiko. Manyčiau, kad santykis su Vyriausybe buvo daugiau patenkinamas nei puikus. To priežastis buvo ir tai, kad ji dar tik pradėjo prezidentauti, neįvaldė savo galimybių. Konservatorių įtaka jai buvo reikšmingesnė nei kitų politinių jėgų. Su laiku, kai ji ėmė laisviau jaustis eidama savo pareigas, ji ėmėsi kiečiau dirbti ir su konservatorių Vyriausybės nariais“, – komentavo politologas.
L.Bieliniui regis, kad tai sukūrė ne tiek kokias nors ypatingas politines sąlygas, kiek įtvirtino prezidentės stilių ir politikų reagavimo būdą į ją. Negatyvas, anot jo, matyt, tame, kad politiniame lauke susiformavo nelaisvo komunikavimo tradicija.
„Savotiškas atsargumas reaguojant į prezidentę kaip galimą pavojų. Tai – ne baimė, bet apsimetinėjimas. Šiandien, nueinant prezidentei, daug kas iš tų, kurie vaidino jos bijantys, po Gitano Nausėdos inauguracijos ims pliekti ją be saiko“, – mano jis.
Šiandien, nueinant prezidentei, daug kas iš tų, kurie vaidino jos bijantys, po Gitano Nausėdos inauguracijos ims pliekti ją be saiko.
Prezidentūroje – egzaminas kandidatams
D.Grybauskaitės santykiai su kitą politinį keturmetį šalį valdžiusia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), „darbiečių“, „tvarkiečių“ (pirmus beveik dvejus kadencijos metus – ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos) koalicija, pasak R.Urbonaitės, buvo sudėtingesni nei su buvusiais valdančiaisiais.
Ji primena, kad pradžioje prezidentė dar buvo gana santūri. Vėliau ji visiškai nurašė tą Seimą ir Vyriausybę, o tai buvo užprogramuota iš karto.
„Prezidentė buvo labai aiškiai pasakiusi, kokios partijos ji nenorėtų koalicijoje. Konfrontacija su Darbo partija nuo 2014 iki 2016 metų, aš manau, buvo labai aiški“, – sakė politologė.
Prezidentė buvo labai aiškiai pasakiusi, kokios partijos ji nenorėtų koalicijoje.
Prieš tvirtinant šią Vyriausybę D.Grybauskaitė asmeniškai tikrino kandidatų į ministrus užsienio kalbų žinias, nes mūsų šalis ruošėsi pirmininkauti ES Tarybai.
Po tokio egzamino ji atmetė „darbiečių“ Loretos Graužinienės ir Virginijos Baltraitienės kandidatūras. Tiesa, svarstyta, kad tikroji jų nepaskyrimo priežastis – partinė priklausomybė.
Prezidentė vienu metu nešaukė Valstybės gynimo tarybos posėdžių arba šaukdama į juos nekvietė Darbo partijos atstovų, kurie ten būtų turėję dalyvauti pagal užimamas pareigas.
Vis dėlto šioje Vyriausybėje dirbo ministrų, dėl kurių kyla klausimų.
„Man netgi buvo tokių momentų, kai norėjosi, kad prezidentė ką nors pasakytų apie kai kuriuos ministrus, o ji nieko nepasakė. Buvo tokių ministrų, galbūt net neverta čia pavardėmis dėliotis, bet tų, kurie tikrai buvo gėda visai Vyriausybei. O jie neatėjo be prezidentės parašo“, – pastebėjo R.Urbonaitė.
Seimas, pasak jos, dažniausiai D.Grybauskaitei niekaip neatsikirsdavo. Išskyrus atvejį, kai parlamentas nepatvirtino kelių jos siūlytų kandidatų į generalinius prokurorus.
L.Bielinis aiškino, kad D.Grybauskaitė ėmėsi spausti A.Butkevičiaus ministrų kabinetą, kištis į konkrečių sprendimų priėmimo procesus, demonstravo savotišką premjero pjudymo politiniame lauke ir žiniasklaidoje palaikymą, ne kartą demonstravo nepagarbą Vyriausybės veiklai.
„Tokie santykiai vedė prie premjero viešo palaikymo smukimo. Strategiškai tai sukėlė ir LSDP skilimą bei vidinius konfliktus, kurie tęsiasi iki šiol. Tai leido atsirasti naujai gelbėtojų jėgai valstiečiams-žaliesiems, kurie užėmė atsilaisvinančią nišą kairiajame politiniame lauke. Šiandien mes regime naujos politinės jėgos veiklos padarinius“, – teigė VDU profesorius.
Tokie santykiai vedė prie premjero viešo palaikymo smukimo. Strategiškai tai sukėlė ir LSDP skilimą bei vidinius konfliktus, kurie tęsiasi iki šiol.
Nebandė perkrauti santykių su „valstiečiais“
L.Bielinis pastebi, kad dirbti su „valstiečių“ Vyriausybe D.Grybauskaitei yra sudėtinga.
Seime LVŽS turi ryškaus dominavimo galimybes ir todėl bet koks prezidentinis veiksmas, jei jis nepatinka valdantiesiems, gali būti labai lengvai blokuojamas. Vyriausybė, ministras pirmininkas iš esmės gali ignoruoti D.Grybauskaitės iniciatyvas ir tai ne kartą buvo pademonstruota viešai.
„Prezidentė perkėlė savo dėmesį į užsienio klausimus ir vidaus politikoje ėmė reikštis daug atsargiau“, – dėstė politologas.
R.Urbonaitės manymu, prezidentės kritiškumą valdančiųjų atžvilgiu turbūt sukėlė patys „valstiečiai“.
Jie iš pradžių lyg ir kalbėjo, kad bus visiškai kitas bendradarbiavimo modelis, kaip solidariai ir gerai gali dirbti Seimas ir Vyriausybė su prezidentu.
„Bet matome, kad iš esmės patys „valstiečiai“ išprovokavo visai kitą prezidentūros reakciją, ir ta konfrontacija pasiekė turbūt dar aukštesnį laipsnį nei buvo su socialdemokratais. Ankstesni politikai nebuvo linkę labai išryškinti kai kurių nesutarimų, o dabar mes turime situaciją, kai jau yra pareiškiama „Neisiu, nesikalbėsiu“, iš esmės kova su prezidente netgi paverčiama rinkimų kampanijos dalimi.
Tai yra turbūt maksimumas, kiek ta konfrontacija galėjo būti pažengusi. Prezidentė irgi nebandė sukurti kokio nors kontakto, perkrauti tuos santykius dėl to, kad, panašu, ji nelabai ir matė, jog yra tų santykių perkrovimo prasmė“, – komentavo MRU lektorė.
Ankstesni politikai nebuvo linkę labai išryškinti kai kurių nesutarimų, o dabar mes turime situaciją, kai jau yra pareiškiama „Neisiu, nesikalbėsiu“, iš esmės kova su prezidente netgi paverčiama rinkimų kampanijos dalimi.
Santykiai su pirmtakais
Įvairiai klostėsi D.Grybauskaitės santykiai su kadencijas baigusiais prezidentais.
Jos pirmtakas Valdas Adamkus, palikdamas prezidento postą 2009 metais, naujajai šalies vadovei pasakė, kad į akis nelįs, bet jeigu jai reikės pasinaudoti jo patirtimi, viena ar kita pažintimi, jis yra pasiruošęs padėti.
Minint 100 dienų D.Grybauskaitės prezidentavimo sukaktį rašyta, kad V.Adamkaus patarimų jai nė karto neprireikė, o kadenciją baigęs prezidentas yra prasitaręs, kad D.Grybauskaitė neranda laiko su juo pasikalbėti.
15min paprašytas pakomentuoti, kokie santykiai su D.Grybauskaite susiklostė pastarąjį dešimtmetį, V.Adamkus nuo komentarų susilaikė.
2010 metais mirusį kadenciją baigusį prezidentą Algirdą Brazauską D.Grybauskaitė yra pavadinusi savo mokytoju, atvedusiu ją į politiką. 2001–2004 metais ji dirbo finansų ministre A.Brazausko vadovautoje Vyriausybėje.
D.Grybauskaitei nusprendus siekti prezidento posto kai kas ją vadino pirmojo faktinio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio projektu.
Ir dabar kartais užsimenama apie galimus nuolatinius jų susitikimus. Dokumentiniame filme apie D.Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“ profesorius buvo užfiksuotas atvykęs pas ją į prezidentūrą.
„Nuolatiniai susitikimai ir net patarėjo statusas – mitas. Jo tikslas, manau – ką nors gąsdinti, o galbūt ir prevencija – kad tik taip nesusiklostytų. Nesusiklostydavo. Matydavomės, kai aš pasiūlydavau susitikti ir būtent – kai turėdavau savų įžvalgų arba pasiūlymų, kaip kas nors darytina. Išklausydavo. Pats ta proga pasiklausdavau ir sužinodavau apie prezidentės tarptautinius kontaktus, šiek tiek neviešos informacijos“, – pasakojo V.Landsbergis.
Nuolatiniai susitikimai ir net patarėjo statusas – mitas. Jo tikslas, manau – ką nors gąsdinti, o galbūt ir prevencija – kad tik taip nesusiklostytų.
Klausiamas apie susiklosčiusius santykius su D.Grybauskaite, jis sakė, kad tai – pažintis ir epizodiniai pokalbiai apie valstybės reikalus. Profesorius tikino, kad prezidentė nesikreipė į jį patarimų, konsultacijų ar panašiai.
Ar bendrauja su D.Grybauskaite neformaliais klausimais, t.y. ne apie politiką ar kitus valstybei svarbius klausimus? „Turbūt ne. Įteikdavau jai savo knygų. Buvau maloniai nustebęs, kai pasakė, kad perskaitė mano tėvo atsiminimų knygą“, – 15min sakė V.Landsbergis.
„Tulpių pašto“ smūgis
Per dešimtmetį Simono Daukanto aikštės rūmuose D.Grybauskaitei nepavyko išvengti skandalų ar tam tikrų nemalonių epizodų.
2018 metais spaudoje buvo paviešinti vadinamojo „tulpių pašto“ laiškai – elektroninis prezidentės susirašinėjimas su buvusiu Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu. Dabar politinės korupcijos byloje jis kaltinamas kyšio paėmimu, prekyba poveikiu ir neteisėtu praturtėjimu.
Viešųjų ryšių eksperto Arijaus Katausko teigimu, „tulpių pašto“ skandalas buvo didžiausias D.Grybauskaitės karjeroje. Jis turėjo įtakos jos reitingams – jie smuktelėjo, nors po to ir grįžo atgal. Be to, girdėjome ir pasikeitusią prezidentės retoriką.
„Mes matėme, ko gero, patį svarbiausią dalyką, – pamatėme pažeidžiamą prezidentę. Pamatėme prezidentę, kuri iš savo tos šiek tiek aukštesnės pozicijos vis tik dalyvavo ir kasdieniuose klausimuose kur kas giliau, kur kas asmeniškiau ir t.t. Tai, mano nuomone, iš pat pradžių buvo smūgis jai, bet kartu jai paskui pavyko netgi ir savo kalboje, ir vėliau kai kuriuose pasakymuose, ir vėliau nusišalinimuose nuo kai kurių kitų temų, netgi pridėti šiek tiek daugiau žmogiškumo sau pačiai. Jeigu konkurentai manė, kad tai bus milžiniškas smūgis, tas smūgis buvo labai greitai amortizuotas“, – įsitikinęs A.Katauskas.
Mes matėme, ko gero, patį svarbiausią dalyką, – pamatėme pažeidžiamą prezidentę. Pamatėme prezidentę, kuri iš savo tos šiek tiek aukštesnės pozicijos vis tik dalyvavo ir kasdieniuose klausimuose kur kas giliau, kur kas asmeniškiau.
Klausimai – ir dėl biografijos
Pirmosios D.Grybauskaitės kadencijos metu buvo kilę spekuliacijų dėl jos politinės biografijos, kodėl ji po Nepriklausomybės atkūrimo dar kelis mėnesius liko dirbti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.
Per vadinamuosius Garliavos įvykius 2012 metais prezidentė pareiškė mananti, kad teisėja Neringa Venckienė vykdo teismo sprendimą, kuriuo buvo įpareigota perduoti Laimutei Stankūnaitei jos dukrą. Nors iki numatyto termino teismo sprendimas nebuvo įvykdytas.
Kiek anksčiau, 2011-aisiais, nepaisant Teisėjų garbės teismo sprendimo, ji buvo atsisakiusi atleisti N.Venckienę iš teisėjos pareigų, nes nusprendė, kad bausmė yra neadekvati jos padarytam nusižengimui.
Pasak R.Urbonaitės, kaip bežiūrėsi, minėtos istorijos dėl prezidentės biografijos detalių ir Garliavos istorijos nebuvo tokios, kurios būtų nustūmusios labai žemyn D.Grybauskaitės reitingus ar paveikusios didžiąją dalį visuomenės.
Tuo metu „tulpių paštas“, kurio istorija viešumon iškilo beveik D.Grybauskaitės kadencijos pabaigoje, kai žmonėms galbūt jau buvo atsiradęs šioks toks nuovargis, nusivylimas, be to, ir kai kurie politikai dar labiau bandė paryškinti tai, visuomenės pasitikėjimą prezidente šiek tiek pasmukdė.
„Tai buvo turbūt viena nemaloniausių istorijų, kuri išlieka pakankamai kontroversiška, ir dėl šios istorijos neatsakytų klausimų vis dar yra. Ir, manau, kad jų dar bus. Šios istorijos klausimai ir liks neatsakyti. Bet neatsakyti klausimai visada yra šešėlis.
O šešėlis, tai ir yra šešėlis. Jo, beje, ne taip lengva atsikratyti. Tai toks šešėliukas, aš manau, bent jau daliai rinkėjų ir visuomenės tai tikrai liks. Tuo labiau kad ir mėgstančių dabar priminti šitą istoriją tikrai netrūksta“, – akcentavo R.Urbonaitė.
Tai buvo turbūt viena nemaloniausių istorijų, kuri išlieka pakankamai kontroversiška, ir dėl šios istorijos neatsakytų klausimų vis dar yra.
