TAIP PAT SKAITYKITE: 15min multimedijos projekte – analitinis žvilgsnis į D.Grybauskaitės prezidentavimą
Oficialių Lietuvos ir Rusijos lyderių susitikimų buvo nedaug, ir visi jie vyko Rusijoje. Tuometis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis 1991 ir 1992 metais Maskvoje bendravo su Borisu Jelcinu.
Su pastaruoju – irgi Maskvoje – 1997-aisiais susitiko Algirdas Brazauskas, kuris Rusijoje vėliau neretai lankėsi ir kaip premjeras.
Valdas Adamkus – pirmasis Lietuvos vadovas, susitikęs su pasikeitusios, į putinizmą pasukusios Rusijos prezidentu V.Putinu. Dvišalis susitikimas įvyko 2001 metais.
Prorusiškos politikos idėjas Lietuvoje dabar skleidžiantis Rolandas Paksas buvo nušalintas nuo Lietuvos prezidento pareigų, bet irgi spėjo pabendrauti su Rusijos vadovybe 2003 metais, o 2007-aisiais ir V.Adamkus, ir A.Brazauskas dalyvavo B.Jelcino laidotuvėse.
Tuo tarpu D.Grybauskaitė kaip prezidentė Rusijoje neviešėjo – skirtingai nei sovietmečiu, kai mokėsi Leningrade, priklausė Komunistų partijai ir kilo ideologiniais karjeros laiptais Vilniuje.
Pokalbiui neparuošto V.Putino pyktis
Kad tokių vizitų nebūta po 2014-ųjų, nestebina – Rusija aneksavo Krymą, įplieskė karą Donbase.
Lietuvos prezidentė tapo viena aktyviausių šauklių apie Rusijos keliamą grėsmę, o sykį, 2014-ųjų lapkritį, interviu LRT radijui pavadino Rusiją „teroristine valstybe“.
Tiesa, kontaktų su Rusijos atstovais iki tol būta. Ant JAV prezidento Baracko Obamos dėl bandymų atnaujinti santykius su Maskva niršusi D.Grybauskaitė 2009 metais telefonu bendravo su trumpam V.Putinui Rusijos prezidento kėdę pašildžiusiu Dmitrijumi Medvedevu.
O kitąmet Suomijoje D.Grybauskaitė susitiko su premjero postą anuomet užėmusiu V.Putinu – kaip skelbta tuomet, Rusijos atstovo iniciatyva.
40 minučių užtrukęs D.Grybauskaitės ir V.Putino susitikimas apaugęs legendomis. Lietuvos prezidentė yra sakiusi, kad norėjo patikrinti Rusijos pusę, ir esą nesuklydo – V.Putinas iškart jai pažėrė reikalavimų.
Vaizdo įraše, kuriame girdėti, kaip apsikeičiama įžanginėmis pastaboms, V.Putinas sėdi tarsi pirtyje – išsiskėtęs, sugriuvęs į kėdę, demonstratyviai abejingas, o D.Grybauskaitė kiek palinkusi į priekį elgiasi pagarbiau.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, Rusijos politiką analizuojantis daugiau nei du dešimtmečius, 15min teigė manantis, kad būtent šis susitikimas Helsinkyje „turėjo lemiamą reikšmę“ formuojantis D.Grybauskaitės požiūriui į dabartinę Rusiją.
Esą V.Putinas tada elgėsi „chamiškai“, o lietuvei dėstė vien reikalavimus: „Elgdamasis tarsi valdovas, dalindamas nurodymus pavaldiniui.“
Tiesa, D.Grybauskaitė visus reikalavimus sėkmingai atrėmė, nes, skirtingai nei V.Putinas, susitikimui buvo puikiai pasiruošusi. M.Laurinavičius yra girdėjęs, kad Maskvoje po to kilo nemenkas skandalas – „Putinas visus pastrojino, nes jo neparuošė pokalbiui su Grybauskaite“.
Nulinės sumos žaidimai
„Grybauskaitės Rusijos politika nuo pirmosios kadencijos pradžios iki antrosios kadencijos pabaigos pasikeitė 180 laipsnių kampu, – pripažino M.Laurinavičius. – Ji kalbėdavo apie santykių perkrovimą, o tai, mano manymu, nulėmė ilgametė patirtis Briuselyje.
Ji buvo persiėmusi idėjų, kad su Rusija galima susitarti. Bet kai Grybauskaitė pati įsitikino, kad su Rusija kalbėtis neįmanoma, pozicija ėmė keistis ir gana greitai pasikeitė – dar prieš Krymą.
Dabar jos pozicija viena radikaliausių Europoje, o ją, manau, lemia geras suvokimas apie dabartinį režimą Kremliuje. D.Grybauskaitės pareiškimas, esą Rusija yra teroristinė valstybė, nebuvo vien retorinis – prezidentė suprato, kad taip iš tiesų yra.“
D.Grybauskaitę jau daug metų socialiniuose tinkluose nuolat puldinėja Rusijos troliai, netrūksta propagandos rusiškoje ar prorusiškoje žiniasklaidoje – ji Kremliui tikrai nėra patogi.
„Ji mėgsta kalbėti tiesą. Aš nesutinku su tais, kurie tikina, kad niekada taip nepasakytų (kad Rusija yra teroristinė valstybė, – red.). Tai yra teisybė – reikia suprasti, su kuo turime reikalą“, – mano M.Laurinavičius.
Jo teigimu, D.Grybauskaitė jau senokai suprato, kad Rusijos valdžiai nebūna vadinamųjų „win-win“ situacijų. Ne, Kremlius žaidžia nulinės sumos žaidimus.
M.Laurinavičius atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos užsienio politika nebuvo pasikeitusi ir tuo metu, kai D.Grybauskaitė per pirmąją savo rinkimų kampaniją dar kalbėjo apie galimą dialogą su Maskva.
„Grybauskaitei, matyt, buvo sakoma, kad nieko nepavyks. Bet jai reikėjo įsitikinti pačiai – juk asmeniniai dalykai Grybauskaitės pozicijai turi didesnę reikšmę nei paprastiems politikams“, – 15min tvirtino analitikas.
Ar D.Grybauskaitės įspėjimai apie Rusiją buvo ir yra girdimi Vakaruose? Briuselyje, Vašingtone, Berlyne?
„Tose valstybėse dažnai skirtinga vidaus situacija, skirtingi interesai. Bet šiaip manau, kad Grybauskaitės retorika mums tikrai nekenkia, nors šis naratyvas labai plačiai paplitęs.
Atsakymas labai paprastas. Kur šiandien minima Grybauskaitės pavardė? Kaip kandidatės į aukščiausius ES postus. Tad apie blogą jos vertinimą kalbėti tikrai negalima. O kalbant apie ES, joje naivumo ir nesupratimo, kas yra šiandieninė Rusija, dar labai nemažai“, – svarstė M.Laurinavičius.
„Grybauskaitei, matyt, buvo sakoma, kad nieko nepavyks. Bet jai reikėjo įsitikinti pačiai – juk asmeniniai dalykai Grybauskaitės pozicijai turi didesnę reikšmę nei paprastiems politikams“, – 15min tvirtino analitikas.
Teroristinė valstybė – ar ne per radikalu?
Kaip jau minėta, per antrąją kadenciją D.Grybauskaitė su Rusijos prezidentu ar premjeru susitikusi nebuvo. Tarsi ir reikalo nebuvo – diplomatiniai santykiai buvo aptirpdyti iki minimumo, o prezidentė greičiausiai būtų sulaukusi kritikos, jei būtų, tarkime, nuvykusi į Maskvą pas V.Putiną.
Visgi Estijos, šalies, kurios diplomatai lygiai taip pat energingai skelbė pasauliui pavojų dėl Rusijos veiksmų, prezidentė Kersti Kaljulaid šiemet išdrįso susitikti su V.Putinu ir su juo bendravo net pustrečios valandos. Ar tai reiškia, kad Talinas išdavė savo principus?
Estų politologai 15min teigė nemanantys, kad vien susitikimas – kažkas blogo. Tą patį kartojo buvę šalies diplomatai, pačios K.Kaljulaid atstovai. D.Grybauskaitė kolegės estės sprendimo nekomentavo.
„Dialogas – atgrasymo politikos dalis. Net Šaltojo karo metais siekiant atgrasyti buvo taikoma sulaikymo strategija ir tam tikras dialogo tipas.
Visiškas santykių nutraukimas kur kas pavojingesnis nei dialogas – kad ir tuščias, beprasmis. Juk net jei nesutariama, bent jau susitinkama ir kalbamasi“, – 15min teigė Estijos tarptautinio gynybos ir saugumo studijų centro (ICDS) Rusijos politikos ekspertas Kalevas Stoicescu.
Panaši situacija neseniai iškilo Londone. Kai paaiškėjo, kad premjerė Theresa May Didžiojo dvidešimtuko susitikime Osakoje gali pabendrauti su V.Putinu, šalyje kilo nedidelis triukšmas.
Esą kaip įmanoma kalbėtis su žmogumi, kurio režimas pasiuntė žudikus į Anglijos Solsberio miestą – su cheminiu ginklu ir misija nunuodyti buvusį GRU agentą, į britų pusę perėjusį Sergejų Skripalį?
Rusijos ekspertas Markas Galeotti iškart pastebėjo, kad diplomatija visgi veikia ne taip: „Nereikėtų tokių kontaktų laikyti premija už gerą elgesį – jie yra esminė diplomatinių procesų dalis. Geriau susitikti ir perduoti aiškią žinią, o ne sėdėti vietoje ir raukytis.“
„Mes dažnai manome, kad politika – tai tos didelės geopolitinės strategijos ir idėjos. Bet asmeninis kontaktas irgi labai svarbus – reikia bandyti pajausti varžovą, suprasti, su kuo turime reikalą.
Matuojant retorinę skalę Grybauskaitės pasisakymai buvo radikalūs. Žinoma, ji tikrai prisidėjo prie to, kad Rusiją Vakarai ėmė matyti kaip karinę grėsmę ir reaguoti. Tiesa, jei atvirai, tokie žodžiai, esą Rusija yra teroristinė valstybė, buvo ir yra problemiški.
Visų pirma, Rusija ir taip mano, kad su ja nesąžiningai elgiamasi – tai vienas Putino režimo variklių, savotiška amunicija. Bet ir Vakaruose, ypač Pietų Europoje, Rusija nevertinama kaip grėsmė, be to, tokią retoriką Grybauskaitei būtų sunku pagrįsti faktais.
Tikrai esu girdėjęs nuomonių, esą štai, ir vėl baltai perdeda. Manau, kad pavadindama Rusiją teroristine valstybe Grybauskaitė kitų neįtikino“, – 15min tvirtino M.Galeotti.
Jis pridūrė manantis, kad su Rusija kitoms valstybėms tikrai įmanoma bendrauti nepaminant savo pačių principų.
„Įprasti dvišaliai susitikimai yra be galo svarbūs. Aišku, jokiu būdu nereikėtų vykti į visokius Pergalės dienos paradus, bet tiesioginis kontaktas gyvybiškai svarbus. Ir, žinoma, jokių greitų pokyčių nebus, bet reikia bandyti surasti būdą koegzistuoti – nebent manome, kad dabartinė krizė yra naujasis status quo“, – teigė ekspertas.
Uoli komunistė anksčiau, uoli patriotė dabar
Savo ruožtu Latvijoje gyvenančio rusų žurnalisto Leonido Ragozino, anksčiau dirbusio BBC ir „Newsweek“ Rusijos redakcijose, nuomonė apie D.Grybauskaitę itin neigiama. L.Ragozinas mano, kad antrąją kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė slepia, kokia uoli komunistė buvo sovietmečiu.
„Daug Rytų Europos politikų savo šalyse išgyveno didelius pasikeitimus, bet negalima pamiršti, nuo ko jie pradėjo, nors dabar jie save vadina liberalios demokratijos atstovais. Tokia yra ir Grybauskaitė, kuri anksčiau buvo sovietų propagandistė.
Negana to, tuo metu, kai turbūt visa Lietuva jau buvo įsijungusi į kovą dėl laisvės, Grybauskaitė vyko į Maskvą, ten gynėsi disertaciją, dirbo partinėje mokykloje. Tad tokius žmones, kurie anuomet karštai tikėjo komunizmu, vertinčiau labai atsargiai.
Šie žmonės iš komunistinių pažiūrų sistemos greitai persijungė į vakarietiškų pažiūrų sistemą“, – 15min tvirtino L.Ragozinas.
Ilgametės D.Grybauskaitės bendražygės Daivos Ulbinaitės knygoje „Nustokim krūpčiot“ rašoma, kad „Dalia iki pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę“.
Tai gana keista, nes Sąjūdis susikūrė 1988-ųjų birželį, o būsimajai prezidentei buvo jau 32 metai, ji buvo suaugęs žmogus, nebe vaikas. L.Ragozinas atsisako tikėti, kad D.Grybauskaitė galėjo nieko nežinoti apie nacionalinius judėjimus Baltijos šalyse ir tai, už ką jie kovojo.
„Aš negyvenau Lietuvoje, aš gyvenau Maskvoje. Bet aš visa tai puikiai žinojau. Juk mes Maskvoje gaudavome latviškų ir lietuviškų laikraščių, jų būdavo universitetuose. Žmonės puikiai žinojo apie Sąjūdį ir panašius judėjimus“, – pabrėžė L.Ragozinas.
Jiems šis konfliktas gyvybiškai svarbus. Įsivaizduokite: Putinas pasitraukia ir Rusijoje sužydi demokratija. Ką šie žmonės darys? Su jais viskas bus baigta“, – svarstė žurnalistas.
L.Ragozinas kitam Lietuvos prezidentui – Gitanui Nausėdai – linkėtų stengtis tiesiogiai bendrauti su Rusijos žmonėmis ir apskritai aiškiau skirti V.Putino režimą nuo Rusijos žmonių.
„Jis galėtų pasiųsti tam tikrą žinią. Teigiamą žinią, tokią, kokią girdėdavo Baltijos šalys devintajame dešimtmetyje, – kad mes jums tikrai padėsime ir priimsime jus į Vakarų šalių klubą, kai tik sukursite stabilią demokratiją ir pradėsite gerbti žmogaus teises.
Rusams reikia tokio švyturio, tokios orientacinės krypties. Reikėjo, tiesą sakant, jau anksčiau, tačiau Vakarai į Rusiją niekada nežiūrėjo kaip į Europos dalį, nors ji tikrai tokia yra. Jei Rumunija ir Bulgarija gali būti ES, gali ir Rusija“, – tvirtino L.Ragozinas.
Jis panoro dar sykį pakartoti: „Žmonės, kurie kūrė sovietinę mitologiją, lygiai taip pat gerai kuria posovietinę mitologiją. Manau, kad baltiškasis nacionalizmas, kuriam atstovauja Grybauskaitė, yra tiesiogiai kilęs iš sovietinės pasaulėžiūros.“
Anot L.Ragozino, kuris teigia Latvijoje matantis labai daug rusofobijos, būtent dėl to D.Grybauskaitė esą taip nusistačiusi prieš Rusiją.
„Ji nemato atspalvių, nesistengia suprasti, kas vyksta Rusijoje. Panašus ir buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. Tokiems žmonėms aktualu, kad konfliktas tarp Rusijos ir Europos tęstųsi – kaip ir žmonėms Kremliuje.