G.Venclauskaitė 102 metų jubiliejų pasitiko sveika, linksma ir energinga. Daugybę valdžių ir laikmečių mačiusi moteris garsi ne tik savo aštriais apgalvotais pasisakymais, tvirtu charakteriu, bet ir visos giminės istorija.
Arbatos nesiūlau, nes jokių žolių namie neturiu – nemėgstu.
„Kavos? Lukai, padalink visiems puodelius, – sukomanduoja moteris savo anūkui Lukui Pampikui. – Aš tai kavos... Arbatos nesiūlau, nes jokių žolių namie neturiu – nemėgstu. Geriu arbatą tik iš uogienės.“
Jubiliatė atskleidė pastarųjų dienų atradimą: visą gyvenimą ji nemėgo juodos duonos – net į burną neimdavo. Neseniai paragavo ir liko maloniai nustebinta: „Kaip skanu! Mėgaujuos dabar, vos tik progą randu.“
Visada žvali ir puikios nuotaikos
Ilgaamžė šviesuolė dar praėjusią vasarą buvo pastebima žingsniuojanti pėsčiųjų bulvaru. Tuomet ji skubėdavo pas drauges lošti pokerio. Ir, žinoma, suvalgyti kartu vieną kitą plytelę šokolado.
Šokoladas – tai jos aistra ir gyvenimo džiaugsmas.
Šokoladas – tai jos aistra ir gyvenimo džiaugsmas. Nemėgo moteris nei vaisių, nei daržovių. Ir dabar tik kartais suvalgo iš daržo atneštą salotą. Greičiausiai dėl to, kad gydytojai taip rekomenduoja.
Šokolado neatsisakytų nė už ką. Nebent sumažintų šiek tiek, jei sveikatai nuo to būtų kas blogai.
Ilgaamžė pasodino šalia savęs merą J.Sartauską ir pasiūlė savo anūko gamintų salotų su daug svogūnų ir česnakų: „Paragaukit „vinegreto“ – labai skanus.“
Patiekalas aštrus, tačiau privalai paragauti, kai siūlo 102 metų garbinga moteris. Sunku atsisakyti ir sumuštinių su lašiša, kuriuos pagamino pati jubiliatė.
Išvykstančiam merui G.Venclauskaitė padovanojo savo krikštatėvio Vydūno knygą. Pati užrašė palinkėjimą: „Turiu daugiau tokių knygų – galėčiau daug kam padovanoti. O jums esu dėkinga už sutvarkytus šaligatvius. Dėl to galiu išeiti pasivaikščioti.“
Garbinga Venclauskų giminė
Jubiliatės tėvas Kazimieras Venclauskis buvo garsus XX amžiaus pradžios ir tarpukario Šiaulių advokatas, socialdemokratas. Šios partijos G.Venclauskaitė neišsižadėjo ir dabar – Prezidento rinkimuose balsavo už socialdemokratų kandidatą Zigmantą Balčytį.
G.Venclauskaitė, kaip ir jos motina bei sesuo, yra apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu.
Motina buvo aktorė ir režisierė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, režisavusi pirmąjį lietuvišką spektaklį – Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“.
Venclauskų namas Šiauliuose tapo gimtaisiais ne tik tikriesiems vaikams. Inteligentų pora užaugino per šimtą našlaičių.
Šiomis dienomis kai kurie jų atskrenda ir iš JAV pasveikinti G.Venclauskaitės su gimtadieniu. Per vokiečių okupaciją G.Venclauskaitė kartu su savo motina ir seserimi Danute globojo Šiaulių žydų geto kalinius.
G.Venclauskaitė, jos motina ir sesuo yra apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu, o 2000 metais – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Nuo 1934 metų G.Venclauskaitė dirbo teisėja, o nuo 1947 metų advokatūroje. Šios profesijos neišsižadėjo visą gyvenimą. 1991 metais G.Venclauskaitė ir jos sesuo Danutė padovanojo Šiaulių miestui buvusius Venclauskių namus, kuriuose dabar veikia „Aušros“ muziejus.
Patyrei vargo – įvertinsi gyvenimą
G.Venclauskaitė prieš porą metų, 100-ojo jubiliejaus proga, vienai valandai buvo tapusi miesto mere. Politikai pajuto, ką reiškia puikios teisininkės ir vadovės įžvalga bei reiklumas.
Dažnai sveikas žmogus nusivilia gyvenimu, nes nėra matęs tikro vargo.
„Jei nėra pinigų, tokių projektų reikia atsisakyti, – sakė tuomet jubiliatė apie tuos projektus, kuriems finansuoti neva trūksta lėšų. Ir dar pridūrė: – Jei miesto skola didėja, vadinasi, blogai dirbame. Kalti tie, kurie tuo metu yra valdžioje.“
Moteris yra geros nuotaikos įsikūnijimas. Ji ne tik turi ypač logišką mąstymą, bet ir geležinę filosofiją. Prieš porą metų ji viešai kalbėjo: „Jei apie mane šneka blogai – tegul šneka, man nei šilta, nei šalta. Pati žinau, kad nesu ideali.“
Niurzgliams ji taip pat turi ką pasakyti. Iki šiol ji lanko savo giminaitę, gulinčią slaugos namuose. Eidama ten, ji stengiasi kuo nors pradžiuginti visas ten gulinčias moteris. Kai kurios jų nevaikšto nuo mažumės.
Ilgaamžės frazė: „Dažnai sveikas žmogus nusivilia gyvenimu, nes nėra matęs tikro vargo.“
