„Prieš rinkimus įsigijau tris naujus kostiumus. Dabar jų turiu šešis“, – pasitaisydamas stilingą, optinę iliuziją keliantį kaklaraištį Tauragės rajono savivaldybės stikliniame lifte prisipažįsta naujasis Tauragės krašto meras.
Šio lifto projektas dėl savo didžiulės sąmatos vietos bendruomenėje įžiebė aršių diskusijų, tačiau, anot pašnekovo, buvo neišvengiamas. Pakylame iki pat viršaus, kur, saulei leidžiantis, atsiveria Tauragės panorama. Viena kita kukli poza fotografui ir su Liberalų sąjūdžiu į rinkimus žengęs D.Kaminskas ima kalbėti apie ateities planus.
„Štai čia, ant savivaldybės stogo, norime įrengti terasą, kad ant jos galėtų pakilti turistai. Tad liftas ne tik padės neįgaliesiems patekti pas specialistus, bet ir dovanos panoramą. Išnaudosime jį įvairiapusiškai“, – atskleidė jis.
Panoraminių vaizdų Tauragėje išties trūksta.
Pratęsiame pasivaikščiojimą po miesto centrą. Kaip nenusifotografuosi prie tauragiškio kalvio pagamintos tauro skulptūros, Tauragės širdyje iškilusios visai neseniai. Prie jos sutikome ir keletą tautiniais rūbais vilkinčių šokėjų – vyksta festivalis. Šie maloniai sutinka papozuoti su naujuoju miesto meru, nors jo net nepažįsta – ne vietiniai. Patriotiškumo ženklų matyti ir ant Dovydo aprangos – švarko atlape įsegtas Vytis.
Galiausiai pokalbiui susėdama viename miesto restoranų. Jaunasis meras kiek jaudinasi. Tarsi bando pasverti kiekvieną savo žodį: nenori vienu viešu sakiniu nubraukti ketverių metų komandos įdirbio. Mero kėdėje jis tikina dar nespėjęs pasėdėti, juk ši vis dar užimta kito Liberalų Sąjūdžio nario Sigito Mičiulio. Naujosios kadencijos taryba ir naujasis meras pirmąjį posėdį šauks ir prisieks balandžio 24-ąją.
„Nė karto toje kėdėje nesėdėjau. Ilgai stovėjau šalia“, – pašmaikštauja Dovydas, turėdamas galvoje tai, kad pastaruosius ketverius metus dirbo mero patarėju.
Paklaustas, ar kada teko rimtai vienam pavaduoti S.Mičiulį, jis prisiminė susitikimą su tuomečiu ūkio ministru Virginijumi Sinkevičiumi.
Apie pavardes, kurios jį sups artimiausius ketverius metus, D.Kaminskas dar nekalba – šiuo metu vyksta derybos ir svarstymai. Tačiau iš atsakymų akivaizdu – komanda jam itin svarbi: dažniau teigia ne „aš“, o „mes“.
– Ar jau patikėjote tuo, kas įvyko? Kokios pirmosios savaitės po triumfo? Politiko etiketė jau prigijo?
– Dar nesusigyvenau. Dirbu su tiesioginiu vadovu, formuojame komandą, stengiuosi pasivyti darbus, kurių nepadariau per rinkiminį laikotarpį. Laiškų prikritę pašte šimtai. Ateis tas susigyvenimas, kai užkris atsakomybė ant paties vieno pečių.
– Pasakykite atvirai, savo pergale rinkimuose tikėjote nuo pat rinkiminės kampanijos pradžios? Kas įvyko, kad, pralaimėjęs pirmajame ture, triumfavote antrajame?
– Visą rinkiminį laikotarpį turėjome tikslą – antras turas. O kad jame vyks artima kova – tą žinojome. Pirmojo turo rezultatą vertinčiau labai labai teigiamai. 27 proc. rinkėjų balsų nesitikėjome. Antrajame ture pavyko išplėšti pergalę metimu nuo aikštelės vidurio linijos ir dar nuo lentos. Per ketverius metus įdėjau daug darbo, komanda stipri. Smagu.
– Kaip geriau: laimėti rinkimus mažyte persvara, kaip Tauragėje ir nutiko, ar taip, kaip Visvaldas Matijošaitis laimėjo Kaune?
– Žinoma, stipri opozicija yra gerai, tai – demokratijos garantas. Ji ir pačiam būna geras spyris siekti daugiau, jeigu užgauna ambicijas. Bet taip pat ir pergalė dideliu skirtumu demokratiniuose rinkimuose yra demokratija. Svarbu, kad darbai būtų vykdomi. Žinoma, kai turi stiprią daugumą, darbai lengviau vyksta.
Antrajame ture pavyko išplėšti pergalę metimu nuo aikštelės vidurio linijos ir dar nuo lentos.
– Kai tapote mero patarėju, turėjote ambiciją ateityje pasimatuoti mero kėdę? Kada pradėjote save matyti politikoje? Kas buvo tas žmogus, pakreipęs jus politikos link?
– Viską, iš esmės, nulėmė vienas susitikimas Danijos sporto klube. Susitikau su lietuviu, kuris pusę metų gyveno Kopenhagoje. Grįžęs į Lietuvą jis ėmė darbuotis visuomeninėje organizacijoje „Baltosios pirštinės“. Kai grįžau į Lietuvą, pasiūlė ir man prisidėti – tapti Tauragės srities koordinatoriumi. Tai savanoriška veikla. Svarsčiau, dalyvavau viename regionų politikos seminare. Supratau, kad noriu prisidėti prie „Baltųjų pirštinių“ veiklos. Susipažinau su daug žmonių, daug jaunimo. Stebėjome 2015 m. savivaldos rinkimus. Kai pamatai, kas renka politikus... Buvo liūdna. Matai, kurie žaidžia sąžiningai, kurie ne. Bet visa tai kartu ir motyvavo.
Dabartinių kolegų Liberalų sąjūdyje tuo metu nepažinojau. Tik su Sigitu Mičiuliu susitikdavome krepšinio miesto lygoje – žaidžiau „Bremenos“ (S.Mičiulio įkurta įmonė, – aut. past.) komandoje. Ieškojau tuo metu darbo. Turėjau pasiūlymų tiek Vilniuje, tiek Kopenhagoje. Rimtų pasiūlymų. Tačiau likau Tauragėje. Apie politiką, kaip tikslą, niekad nesvarsčiau. Sigitui mano CV užstrigo tai, kad kaip vieną stipriausių savybių nurodžiau komandinį darbą. Daug kas nurodo, bet aš įrodžiau, kad turiu tą savybę. Subūriau Vilniaus krepšinio komandą, kuri žaidė mėgėjų pirmenybėse. Sigitas kaip tik kūrė tokią Tauragėje. Tas, matyt, ir patraukė.
Kai nusprendžiau grįžti į Tauragę, sau mintyse pasakiau, kad pirmus dvejus metus dirbsiu visiškai negalvodamas apie save, savo ateitį. Negalvosiu ir apie išvažiavimą. Padėsiu komandai, Tauragei, o po dvejų metų priimsiu sprendimą.
2017 m. ėmiau mąstyti, kad, jei būsiu per artimiausius rinkimus kandidatu į miesto tarybą, norėsiu, pažvelgęs atgal, žinoti, kad per tuos ketverius metus kaip patarėjas padariau viską, ką galėjau. Nuo pat pirmos darbo dienos ėmiau ta linkme po mažą žingsnelį žengti.
Kodėl vis dėlto aš tapau kandidatu į merus? Sigitas (Mičiulis, – aut. past.) nebenorėjo siekti antrosios kadencijos – pasiūlė mane savo įpėdiniu. Pasakė, kad reikia šansą duoti jaunam žmogui. Svarstyta ir apie Modestą Petraitį (administracijos direktorius, per šiuos rinkimus patekęs į miesto tarybą, – aut. past.), tačiau jis atsisakė dėl šeimyninių priežasčių. Keturis vaikus jam reikia auginti. Prisipažinsiu, dėl mano kandidatūros skyriaus viduje buvo skeptikų. Natūralu. Abejota, ar mano jaunas amžius nepamaišys. Nebuvo taip, kad jie manimi netikėtų, svarstė, ar Tauragės žmonėms tai neužklius. Kokios savybės nulėmė, kad vis dėlto tuo kandidatu tapau? Žmonės matė atsidavimą.
Kai nusprendžiau grįžti į Tauragę, sau mintyse pasakiau, kad pirmus dvejus metus dirbsiu visiškai negalvodamas apie save, savo ateitį.
– Ar darbinių susitikimų metu nejaučiate to požiūrio iš kitų: ką tas jauniklis gali žinoti?
– Buvo gal keletas momentų per ketverius metus, bet ne, nejaučiu. Maniau, kad per rinkiminę kampaniją oponentai stipriai tą akcentuos. Neakcentavo. Vyko debatai, yra ketverių metų įdirbis. Gauti apdovanojimai, įvertinimai. Tuo labiau, kad ketvirta dešimtis (trisdešimtmetį D.Kaminskas atšventė šių metų sausio 25 d.) – tai nėra taip jau mažai. Tai tas amžius, kai gali atiduoti viską, ką turi.
– Kokie jūsų asmeniniai tikslai sėdint mero kėdėje? Tęsite S.Mičiulio pradėtus darbus ar pasuksite sava kryptimi?
– Komanda išlieka ta pati, gal net sustiprės. Savivaldybės garvežys uždėtas ant bėgių ir važiuoja teisinga linkme. Vienas pagrindinių tikslų – kad Tauragė taptų Lietuvos kultūros sostine. Galbūt tai nutiks tik po 5–6 metų. Norisi bent jau didelį įdirbį dėl to padaryti, susidėlioti strategiją. Žinoma, yra tokių, kurie sako, kas iš to, kad metus ta kultūros sostine Tauragė pabus. Bet reikia galvoti ne tik apie asfaltą – matyti daugiau.
Yra vieno mano draugo istorija, kuris nusprendė grįžti į Tauragę su žmona. Turėjo Vilniuje ir butą, ir gerai apmokamą darbą. Kai pasakė savo tauragiškiams tėvams, šie nesuprato: „Kur? Į Tauragę?“ Taip skaudu yra tai girdėti. Jauni žmonės nusprendžia, pats tas sprendimas nėra lengvas savaime, o dar iš artimųjų nesulauki palaikymo. Tapus kultūros sostine, manau, grįžtų pasitikėjimas savimi, galėtume didžiuotis savo miestu, kad jame yra smagu. Žinoma, tai ne Londonas, bet kantriai paieškojęs, padirbęs, žmogus gali rasti savo vietą ir Tauragėje.
Kiek man teko Vilniuje gyventi: darbas-butas. Jaučiasi susvetimėjimas, o Tauragėje tiek daug bendruomeninės veiklos. Matai, kiek daug prasmingos veiklos čia gali padaryti. Tereikia išeiti. Nemažai žmonių pažįstu, kurie dirba su projektu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Manau, sulauksime iš jų daug pagalbos. Tuo labiau, kad su Kaunu palaikome labai gerą ryšį. Tikiu, kad Kauno vicemeru bus mano draugas.
Kita tema – abiturientai. Daugiau nei 90 proc. tauragiškių, baigusių mokyklą, studijuoti išvažiuoja svetur. Taip nutiko ir man pačiam. Ir jų požiūris – į Tauragę niekad negrįšiu. Ir pats taip sakiau. Tiesa, emigracijoje (D.Kaminskas Danijoje baigė studijas, – aut. past.) savęs nemačiau. Pabandžiau, nepatiko, grįžau. Tu sakai tą „į Tauragę niekad negrįšiu“, kaip mokinys, bet visko nesi matęs dar kaip suaugęs asmuo. Mums to mito, įkrauto į smegenis, reikia būtinai atsikratyti, jei norime judėti į priekį. Daug dirbu su jaunimu, kad nebeliktų to mito. Reikia susigrąžinti pasitikėjimą savimi: aš tauragiškis ir tuo didžiuojuosi.
Juk taip būdavo ir su Kaunu. Tu iš Kauno? A, tai iš stotelės tarp Vilniaus ir Klaipėdos. O dabar pažiūrėkit, kiek mes girdime apie Klaipėdą? Kaunui mito atsikratyti pavyko per ketverius metus. Galbūt mums nepavyks tai padaryti šią kadenciją, bet turime stengtis.
Savivaldybės garvežys uždėtas ant bėgių ir važiuoja teisinga linkme. Vienas pagrindinių tikslų – kad Tauragė taptų Lietuvos kultūros sostine.
– Mero darbą, būdamas patarėju, iš arti stebėjote ketverius metus. Kokios mero užduotys pasirodė sunkiausios?
– Sunku, kai žmonės ateina su asmeninėmis problemomis. Tokiomis, kurias patys turėtų išsispręsti. Turi įsijausti į to žmogaus situaciją. Sunkiausia – emocija. Tavo darbas – paimti tą emociją, ją išgyventi. Bet kai žinai, kad negali padėti... Neateisi, neišdėsi trinkelių privačiam kieme.
– Tiesioginio bendravimo rinkiminės kampanijos metu su žmonėmis netrūko. Kokias bėdas dažniausiai jums minėdavo tauragiškiai?
– Elementarios problemos. Kone kiekvienas tauragiškis įvardys asfalto ir duobės problemą. Asfaltas – toks dalykas – kiek pinigų turėsi, tiek tu jo ir išpilsi. Mūsų biudžete asfaltui numatyti 6–7 proc. Tai nėra dideli pinigai. Ką galime padaryti? Prižiūrėti, kad konkursai vyktų skaidriai, kad būtų kuo daugiau dalyvių, kad galėtume paslaugą nupirkti geriausia kaina. Ateityje norint spręsti asfalto problemą reikia daugiau dirbti su Vilniumi, su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Tauragėje šiuo metu turime 50 km neasfaltuotų gatvių ir kelių. Tai didelis skaičius. Jei tokie tempai liks, juos asfaltuosime dar 30 metų.
– Užsiminėte apie ryšius Vilniuje. Ar Tauragei yra kokios naudos iš to, kad Lietuvos sostinę valdo taip pat liberalas ir taip pat tauragiškis Remigijus Šimašius? Esate pažįstami asmeniškai?
– Visuomet yra nauda, kai turi kitą kolegą merą. Ryšių tiek Seime, tiek Vyriausybėje tikrai netrūksta. Bent kartą per savaitę Vilniuje būni. Vilniečiams politikams, stebint rinkimus, netgi įdomiau buvo, kas vyksta Tauragėje, o ne Vilniuje (nusijuokė).
Tauragėje šiuo metu turime 50 km neasfaltuotų gatvių ir kelių. Tai didelis skaičius. Jei tokie tempai liks, juos asfaltuosime dar 30 metų.
– Daugelis Tauragę laiko didžiule automobilių pardavimo aikštele, kontrabandininkų miestu. Kokią Tauragę matote jūs?
– Ne vienas mano draugas dirba automobilių prekyboje. Moka mokesčius, daug jų sumoka. 18 proc. visų automobilių parduodama Tauragėje. Neturime to gėdytis, tik džiaugtis. Tai didžiulė rinka. Mes turime palaikyti tuos tauragiškius, kurie dirba automobilių prekyboje. Internete sklinda vaizdo įrašas, kuriame ukrainiečiai, pernai atvažiavę į Tauragę, filmuoja, kaip jie renkasi mašinas, aprodo viešbučius. Šį vaizdo tinklaraštį jau yra peržiūrėję daugiau nei 200 tūkst. žmonių! Pagal verslo principus: jei nors 1 proc. iš tų žiūrėjusiųjų atvažiuotų po to susidomėjęs į Tauragę automobilio pirkti, miestui tai – milžiniški pinigai.
– Kai buvote tiesiog Dovydas Kaminskas, eilinis tauragiškis, kokias negeroves pastebėdavote Tauragėje? Ką norėdavote, kaip jaunas žmogus, pakeisti tuomet? Dirbate su jaunimu, skaitote jiems motyvacines paskaitas. Kokias problemas gimtajame mieste jie įžvelgia?
–Asfaltas tikrai man tuomet nerūpėjo (šypteli). 18–25-erių metų amžiaus jaunų žmonių Tauragėje yra registruota apie 6 tūkst. Tačiau realiai gyvenančių... Egzistuoja dar vienas mitas – Tauragėje nėra ką veikti. Mano komandos tikslas – įtraukti jaunimą į miesto gyvenimą, prieš jiems išvažiuojant studijuoti. Leisti jiems atsiskleisti kaip kūrybingoms asmenybėms, suteikti įrankius, kad jaunimas kažką paliktų čia. Išvykę galbūt jie pamatys, kad tokių pačių svertų savo rankose neturi.
Turėjome „Creativity Lab“ – moksleivių verslumo ugdymo programą, trijų mėnesių kursus. Po jų jaunuoliai būna tokie motyvuoti kažką daryti. Jie ne dėl savęs tai daro, dėl kitų. Pvz., pernai vyko gatvės menų festas. Tai puiki pradžia. Visuomet raginu jaunimą važiuoti, bandyti, klysti ir... grįžti į Tauragę. Ir toliau skaitysiu jiems motyvacines kalbas. Tapęs meru tai darysiu daug dažniau nei iki šiol. Kas atsispindi tose kalbose? Mano emigracijos istorija ir maratonų bėgimo patirtis.
– Pergalės skonis jums nėra svetimas. Esate nubėgęs 12 tradicinių maratonų po 42 km. Nuo 2016 m. dalyvaujate įvairiose triatlono (plaukimo, dviračio mynimo, bėgimo) varžybose. Būdamas meru atrasite tam laiko?
– Vaikystėje, paauglystėje žaidžiau futbolą bei krepšinį, o paprastas bėgimas pakeitė mano paprastą gyvenimą. Pradėjau bėgioti Kopenhagoje. Gyvenimas Danijoje – sunkiausias periodas gyvenime. Esi vienas ir niekur. Neturi darbo, išgyventi Danijoje su lietuviškais pinigais – sunku. Tuomet supratau, kad turiu daug laiko, kurį galiu išnaudoti savo svajonei įgyvendinti. Visad norėjau įveikti maratoną.
Pradėjus bėgioti, sunki situacija pavirto į lengvesnę. Galbūt tą dieną tau nepasisekė – neradai darbo, tačiau nubėgai 5 km. Priartėjai prie savo tikslo. Diena „užsiskaitė“ kaip pozityvi. Svarbiausia – disciplina, motyvacija, kantrybė.
Būdamas meru toliau bėgiosiu. Turiu naują tikslą – būti daugiausiai Kauno maratonų nubėgusiu žmogumi. Laikas yra mano pusėje. Nedalyvavau tik pirmajame ir dar viename bėgau pusę maratono. Pasakiau sau: nesvarbu, kur gyvenime būsi, bet tą birželio savaitgalį kasmet privalai būti Kaune ir bėgti.
– Svarbiausias jūsų pasiekimas ištvermės sporte – finišas vienose sunkiausių pasaulio klasikinio triatlono varžybų „Iron Man“ (varžybas sudaro 3,8 km plaukimas, 180 km dviračio mynimas, 42 km bėgimas, – aut. past.) Distanciją įveikėte per 12 val. 13 min. Pergalė mero rinkimuose – didesnis iššūkis, nei buvo šis?
– Pasiruošimas abiem iššūkiams truko beveik tiek pat. Iki „Iron Man“ apie ketverius metus turėjau bėgti maratonus, treniruotis. Rinkimams ir ruošiausi ketverius metus. Psichologiškai ir fiziškai panašūs iššūkiai. Sunkiau, kai kiti tavimi turi patikėti. Parodytas tauragiškių pasitikėjimas – milžiniška atsakomybė. Triatlono metu kovoji tik su savimi. Rinkimuose tavimi turi patikėti ir žmonės. Tai beprotiškas laimėjimas. O kalbant apie dabartinę mano fizinę formą – prasta (nusijuokia). Žiema, rinkiminė kampanija...
Žinoma, tai ne Londonas, bet kantriai paieškojęs, padirbęs, žmogus gali rasti savo vietą ir Tauragėje.
– Jūsų pergalę antrajame rinkimų ture lėmė vos 167 tauragiškių balsai. Pusė balsuoti atėjusių rinkėjų palaikė Darių Petrošių, o tai savotiškai įpareigoja ieškoti sąlyčio taškų, jei išties norite atstovauti Tauragės žmonėms. Yra tarp jūsų kas nors bendra? Ar D.Petrošius pasveikino su pergale? Paspaudė ranką?
– Jei kalbėtume apie asmenybes, su Dariumi visuomet gražiai ir diplomatiškai bendravome. Žinoma, buvo ir aštresnių momentų – tai politikoje yra normalu. Jeigu yra konstruktyvūs pasiūlymai, jie nėra nustumiami į šoną. Esmė – kaip tu pateiksi savo nuomonę. Šiandien sutariame dėl to, kad Tauragėje iškiltų multifunkcinis sporto centras – arena.
Jei pažiūrėtume pastarųjų ketverių metų Tauragės tarybos sprendimų priėmimo statistiką, 90 proc. klausimų yra tokių, dėl kurių sutarėme su opozicija – visi balsavo už. Iš esmės visi dirbame viena linkme. Suprantama, liberalai ir socialdemokratai (praėjusių rinkimų pagrindinis oponentas D.Petrošius – socialdemokratas, – aut. past.) turi skirtingą požiūrį, pvz., į įmonių valdymą, tačiau, kai opozicijos lyderis pasako, kad mes įgyvendinome 75 proc. jų programos, kyla natūralus klausimas: kodėl tuomet už 4 biudžetus nebalsavo nė karto? 75 proc. yra geras rezultatas.
Darius pasveikino mane per socialinius tinklus. Parašė ir viešą žinutę. Sutarėme, kad greitu metu susitiksime išgerti kavos.
– Vis dėlto, daugiau mandatų rinkimuose gavo socialdemokratai, ne liberalai. Tačiau meru tauragiškiai pasirinko liberalą, o ne socialdemokratą. Ką tai reiškia – kad jūs esate per gera asmenybė Liberalų sąjūdžiui? Ar kad D.Petrošius yra per silpnas socialdemokratų lyderis?
– Sudėtingas klausimas. Manau, žmonės Lietuvoje pasiilgo kandidatų, kurie yra nesusitepę, kurie savo darbu įrodė, kad yra sąžiningi. Dariaus pati didžiausia stiprybė yra jo pavardė. Ir pati didžiausia silpnybė yra jo pavardė.
– Kovo 21-ąją pasirašyta Tauragės rajono savivaldybės tarybos narių koalicijos sutartis. Valdančiąją daugumą sudarys trys partijos: Liberalų sąjūdis, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Daugumą sudaro 13 narių, opoziciją – 12. Labai slidūs skaičiai. Jei vienas iš daugumos suserga, priimti sprendimus – itin sudėtinga. Ar bandysite dar ką pervilioti į koaliciją?
– Procesas neužbaigtas. Durys atviros. Ar yra tokių tarybos narių, su kuriais negalėčiau dirbti? Matau tokių, kurie, norėčiau, kad liktų opozicijoje (nusijuokia). Kartais daugiau energijos jie skiria ne darbams įgyvendinti, o politikai. Politikai yra skirtas rinkiminis laikotarpis.
–Triumfavus rinkimuose, telefonas, tikėtina, kaito iki raudonumo. Ne vienas norėjo pasveikinti. O piktų, pagiežos kupinų žinučių sulaukėte?
– Ne. Dar nespėjau peržiūrėti visos socialinės erdvės. Turiu skirti laiko atrašyti žinutėms. Vien naujų pasiūlymų draugauti „Facebook“ – kokie 500.
18 proc. visų automobilių parduodama Tauragėje. Neturime to gėdytis, tik džiaugtis.
– Rinkiminė kova nebuvo graži. Prieš antrąjį rinkimų turą internetinėje erdvėje, pasitelkiant ir žiniasklaidą, vyko drabstymasis purvais, bandyta kompromituoti varžovą. Tiek apie jus, tiek apie D.Petrošių netrūko įvairių apkalbų. Pasirodė įtarimų, kad gyvendamas Danijoje galbūt buvote kažkaip susijęs su dviračių vagystėmis, kad tyrimas atvedė danų tyrėjus būtent į Tauragę. Iš kur tos kalbos? Ar gyvendamas Danijoje, pasakykite atvirai, pažinojote nors vieną, kas galėtų tuo užsiimti?
– Tokios technikos. Kai neturi prie ko prikibti, sukuri tai, kas skambėtų ganėtinai logiškai. Nepažinojau nė vieno, kas tokiais dalykais užsiima. O dėl kalbų, kad rūkiau „žolę“: juk gyvenau Kopenhagoje – ir vėl, logiška kurti tokias apkalbas.
– Žmonės bijo, kad iš tikro miestui vadovausite ne jūs, o S.Mičiulis ar verslininkai Stankai. Kad būsite marionete. Kaip nuramintumėte šiuos nuogąstavimus?
– Manau, per ketverius metus jau pademonstravau, kad turiu stuburą – stiprią valią. Vien jau pasiekimai sporte įrodo, kad ji įskiepyta manyje. Gal žmonės Tauragėje buvo įpratę, kad vienas žmogus viską valdo. Esminių sprendimų vienas meras nepriima. Yra mažiausiai dar bent 12 tarybos narių. Žmogaus nepriversi nieko daryti. Ypač mūsų koalicijoje – turi būti bendra nuomonė. Tai yra demokratija.
– Apkalbos apkalbomis. O koks iš tikro yra Dovydas Kaminskas? Ar Dovydas Kaminskas skirsis nuo mero Dovydo Kaminsko?
– Nuoseklus, kantrus ir sąžiningas. Vertybės, tapus meru, nesikeis. Ar viešumas stabdo nuo tam tikrų dalykų darymo? Taip, stabdo. Jau būdamas mero patarėju buvau komandos dalis. Negali daryti bet ko. Neši atsakomybę už visą komandą. Ir būdamas meru tu atstovauji visai Tauragei. Nuvažiavęs į Sovetsko miesto šventę negali spausti rankos bet kam. Mane išrinko tokį, koks esu. Stengsiuosi tokiu išlikti toks, kokį išrinko.
– Apetitas kyla bevalgant. Kuriate tolimesnius planus politikoje?
– Gyvenime vadovaujuosi taisykle: ten, kur esi, atiduok viską, ką gali. Graužatis, kad kažko nepadarei – didžiausias nuodas tavo ateičiai.
– Nuo kurio rinkiminio pažado įgyvendinimo pradėsite?
– Yra trys pagrindiniai. Multifunkcinio sporto centro-arenos projektavimas ir pinigų iš Vyriausybės pritraukimas. Turgelio atnaujinimas. Žmonės negali tokiomis sąlygomis dirbti. Ir Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė. Baigdamas ketverių metų kadenciją norėčiau žinoti datą, kada Tauragė taps kultūros sostine, kada atsidarys kompleksas. Galbūt tų ilgalaikių tikslų, kad žmonės nebesakytų, jog į Tauragę niekad negrįš, per ketverius metus ir neįgyvendinsiu, bet gal mažesnė dalis jų taip kalbės.
Mūsų politika laikosi ant keturių pagrindų – šeima, darbo vieta, kokybiškas laisvalaikis ir kultūra bei atvira, skaidri savivalda. Yra 17 Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų. Bandysiu įstaigų darbą dėlioti vadovaujantis jais. Turime lygiuotis ne į kaimyną, Vilnių, o į ten, kur pasaulis link eina. Jei ta pati Tauragė būtų Ispanijoje, ją panašios problemos kamuotų.
Graužatis, kad kažko nepadarei – didžiausias nuodas tavo ateičiai.
– O kur dingo asfaltas?
– (Juokiasi).
– Daniškai kalbate laisvai? Galbūt ieškosite ryšių su Danija? Kaip palygintumėte Danijos ir Lietuvos politiką?
– Susikalbu. Vienareikšmiškai ieškosiu ryšių. Po rinkimų į Tauragę buvo net žurnalistai iš Danijos atvykę. Per Lietuvos ambasadą Danijoje jie gavo mano kontaktus, kaip tik dirbo Lietuvoje kitomis temomis, tad užsuko į Tauragę. Kalbėjome apie mano laiką, praleistą Danijoje. Klausė, ar Tauragėje turime daniškų įmonių. Turime. Tinklus gaminančią „Netmark“. Vieną didžiausių vėjo jėgainių dalių gamintojų pasaulyje „Tauraplastą“. Baldų gamintoją „Kristensen & Kristensen“ ir kt.
Danijoje labai stipri sveikatinimo programa. Vaikai pirmiau išmoksta važiuoti dviračiu nei gerai vaikščioti. Sporto klubai gauna subsidijas, kad tik būtų pigesni abonementai, kad kuo daugiau žmonių sportuotų. Aš mokėdavau apie 15 eurų per mėnesį už sporto klubą. Danijoje 15 eurų – absoliutus niekas. Atvykę asmenys siunčiami nemokamai mokytis danų kalbos. Kopenhaga – vienas geriausių miestų gyventi. Tačiau, jei tu jautiesi svetimas, nesvarbūs tau nei pinigai, nei kiti dalykai.
Po trejų metų pertraukos neseniai nuvykau į Kopenhagą, kur skaičiau pranešimą tiems emigrantams, kurie galbūt mąsto grįžti į Lietuvą. Susitikau su draugu. Jis – nelaimingas žmogus. Turi, rodos, viską: ir meilės reikalai geri, ir pinigų sąskaitoje nežino kiek – neseka. Ir vis tiek nelaimingas. O aš kiekvieną sekundę žinau, kiek pinigų sąskaitoje turiu. Bet aš esu toks laimingas. Aš taip gerai dabar gyvenu.
– Kalbant apie finansus. Esate ne tik pats jauniausias Lietuvos meras, bet ir mažiausiai pinigų savo sąskaitoje turintis. Negana to, esate tauragiškis, tačiau nuomojatės butą. Apie nuosavą būstą minčių dar nėra? Širdies draugė šalia yra?
– Taip, turiu draugę. Keletą metų jau kartu esame. Viską esu uždirbęs savo darbu, nieko nesu paveldėjęs, tai taip ir yra. Svajonių apie būstą, žinoma, yra, bet poreikio dar nejaučiu – ne tas etapas. Į namus dabar grįžtu tik pernakvoti.
– Papasakokite trumpai apie savo šeimą.
– Gimiau ir augau Mažonuose. Mano tėtis – veterinaras. Turi individualią įmonę. Jis man – didelis pavyzdys, kiek daug gali atsiduoti savo darbui, kad šeimai būtų gerai. Mama mėgsta keliauti, nori daugiau keliauti, o tėtį sudėtinga priversti. Bet, kai priverti, matai, koks su šypsena grįžta. Reikia poilsio, nes dirba visą savaitę, be poilsio dienų. Dirba su stambiaisiais gyvūnais – padeda ūkininkams su gyvuliais.
O mama daugiau nei 20 metų dirba Mažonų kultūros namuose – yra meno vadovė ir kultūrinių renginių organizatorė. Buvo ir bendruomenės pirmininkė. Visuomenininkė iš esmės. Būdavo vaikystėje, ieškai kažko namuose ir nerandi. Klausi mamos, tai visuomet viską į bendruomenės namus išnešusi (nusijuokia).
Turiu penkeriais metais vyresnį brolį, kuris dirba IT specialistu Kaune. 24-erių metų sesuo taip pat įsikūrusi laikinojoje sostinėje – magistrantūroje studijuoja psichologiją. Fotografuoja. Ir „Lietuvos balse“ yra fotografavusi. Grįžusi su draugu į Tauragę organizuoja renginius, pvz., orientacines varžybas.
– Pats Mykolo Romerio universitete įgijote teisės ir valdymo studijų srities bakalaurą. Kopenhagos universitete – tarptautinės teisės magistro laipsnį. Teisininko specialybė nesužavėjo? Ar įgyti diplomai naudingi politikoje?
– Jau dabar padėjo. Vilniuje po studijų dirbau trumpai antstolių bei notarų kontorose. Tuomet išvažiavau į užsienį, nes be magistro laipsnio teisininkų rinkoje tu – niekas. Rinkausi tarp Olandijos, Danijos ir Švedijos. Įstojau tiek į Stokholmo, tiek į Kopenhagos universitetus. Pasirinkau Daniją, nes mokslai tęsėsi ne metus, o du, ir mokslas Danijoje – nemokamas. Kopenhaga – mano antroji gimtinė, nes ten užaugau kaip asmenybė. Kiekvienas augame kaip žmogus tuomet, kai yra sunku. Svarbu, kaip reaguojame į sunkumus. Galima pasiduoti, o galima... Sunkumai nulemia, koks tu būsi ateityje.
– O kaip su karine tarnyba?
– Kai atnaujino privalomąją karinę tarnybą, iki amžiaus ribos man buvo likęs pusmetis. Pirmu šaukimu nepakvietė. Tuomet suėjo amžius, nuo kurio nebekviečia. Esu Lietuvos šaulių sąjungos narys. Norėtųsi bent savaitę per metus visa tai išbandyti. Sausio 13-ąją, Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją visuomet stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko besigilindamas, kas tuomet vyko. Man net kartais gaila, kad manęs tuomet nebuvo. Atrodo, net gėda. Turime gerbti tuos žmonės, kurie buvo drąsūs ir ryžtingi. Jei tai vėl pasikartotų, turėtum tą patį parodyti. Ir jei neturėtum įgūdžių...
– Tarp sveikinimo žinučių teko pastebėti, kad operos solistas Liudas Mikalauskas įvardijo jus savo pusbroliu. Tai tiesa? Palaikote artimą ryšį? Galbūt jis, kaip buvęs Kauno miesto tarybos narys, davė kokių patarimų?
– Jis yra antros kartos mano pusbrolis. Vaikystėje nebendravome. Grįžus gyventi į Tauragę, susimatydavome festivalių metu. Politikos tema nesame kalbėję. Dabar jis tapo Kazlų Rūdos tarybos nariu. Būtų įdomu susėsti ir pakalbėti.
– 2017 m. už tarptautinę patirtį regionams buvote apdovanotas prezidentės Dalios Grybauskaitės. Teko asmeniškai pabendrauti?
– Tai buvo „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas. Įvertinimas – didelė paspirtis ateities darbams. Teko trumpai pabendrauti, kai D.Grybauskaitė lankėsi Tauragėje. O įteikdama apdovanojimą pasakė, kad džiaugiasi, jog grįžau į Lietuvą.
Interviu baigtas. Žvilgtelėjęs į laikrodį, jaunasis Tauragės meras nustemba – jau 17.30 val.! O būtent tokiu metu jis jau turėjo sėdėti kirpėjos kėdėje. Bendraujant su jaunatviško polėkio nestokojančiu D.Kaminsku, laikas neprailgsta. Pratęsiame pokalbį ir kirpykloje.
„Tai kas gi dedasi politikoje Kaune?“ – paklausia jis manęs, aktualijų žurnalistės laikinojoje sostinėje.
Taip nuo Tauragės mūsų mintys peršoka prie Kauno.
„Daug apie tą Kauną ir aš kalbėjau, ar ne? Lietuvos centras“, – pasiteirauja D.Kaminskas.
Abu nusijuokiame.
